Praėjusių metų rudenį pasibaigus „Breaking Bad“, kiekvienas JAV pramoginis portalas siekė išspausti kuo daugiau iš itin populiaraus serialo pabaigos. Vieni stengėsi analizuoti kiekvieną sceną, kiti maitinosi interviu su aktoriais ir scenaristais, o tie, kurie suprato, jog toks dėmesys truks neilgai, rekomendavo žiūrovams sąrašus serialų, kurie padėtų išlipti iš depresijos po „Breaking Bad“ pabaigos. Ir kiekviename sąraše (o dažniausiai – jo viršuje) atsidurdavo plikis, šalia kurio būdavo parašyta „The Shield“. Ir jeigu kada nors buvo sukurtas projektas, kuris bent kiek gali užpildyti tuštumą po „Breaking Bad“, tai yra būtent „The Shield“.
Pagrinde dėl to, kad abu serialai yra panašūs savo pagrindinėmis savybėmis. Jie abu sezonas po sezono ištikimus žiūrovus sugebėjo prikaustyti prie ekranų todėl, kad viskas šiuose serialuose yra apie pasekmes. Tik kuomet „Breaking Bad“ sugebėjo sukurti penkis sezonus, kuriuose aukštas lygis yra palaikomas nuo pirmos serijos, su „The Shield“ kantrybės reikia šiek tiek daugiau. Šis serialas, labiau nei bet kas kitas, sugebėjo išnaudoti savo struktūrą būtent taip, kaip gali tik televizijoje kurtas projektas: didinant įtampą nuo žemiausio taško iki tokio, kuris jaučiasi tiksliai taip, kaip ir turėtų jaustis septynių sezonų kelionė.
Ji pradedama, tiesa, visai kitokioje vietoje veikėjų prasme nei ten, kur istorija pasibaigia. „The Shield“ prasideda su pagrindiniu veikėju Viku Makiu ir jo komanda, kuri gaudo žiauriausius nusikaltėlius išgalvotame Los Andželo rajone Farmingtone. Kabliukas: visa komanda patys yra nusikaltėliai. Ne vien tokie, kurie imtų kyšius už tai, kad neareštuotų nusikaltėlių. Taip, korupcijos čia yra apsčiai, bet kaip įsitikinsite jau pirmoje serialo serijoje, Makiui ir draugams nėra tokio nusikaltimo, kurio jie negalėtų įvykdyti. Motyvai, dėl ko jie daro šiuos blogus darbus, yra labiau intriguojanti serialo pusė, tokia, kurią serialas sugeba pagrįsti nuostabiai.
Pagrindinio serialo herojaus Viko Makio, ilgainiui pripažintu vienu įtakingiausių antiherojų televizijos istorijoje, motyvacija yra aiški. Jis turi žmoną ir tris vaikus, ir nesutinka, jog jo darbas yra atlyginamas taip, kaip turėtų būti, todėl įvairių pajamų prasimano pats. Juolab kad jo santykiai su žmona prastėja su kiekviena diena, kuomet jis virš šeimos iškelia darbą ar kitas moteris, o dviems jų vaikams yra diagnozuojamas autizmas, kurio gydymui reikia labai daug pinigų. Ir po septynių sezonų iš neatsipirkusių siužeto linijų galima išskirti nebent vaikus autistus, kurie šiek tiek prisidėjo prie Viko gyvenimo griūties, bet rimtų tėviškų dilemų šia prasme nebuvo. Gal ir gerai, nes problemų ir taip buvo apsčiai.
Su jomis Vikui padėjo tvarkytis jo komanda (angliškai vadinama Strike Team, lietuviškai tai skambėtų panašiai kaip smogiamasis būrys, bet man neskamba), susidedanti iš Šeino, Lemo ir Šono. Šių veikėjų motyvacija dėl atliekamų darbų, dėl to, kad jie viską daro kartu su Viku, yra kiek mažiau apibrėžtas serialo aspektas, bet vienas tokių, kurie Makio antiherojiškumą pakelia į visai kitą lygį. Jo kolegų trejetas apie šeimas ir paprastą gyvenimą pradeda galvoti tik serialui rimtai įsibėgėjus, o iki tol viskas, ką jie daro, yra tik dėl ramesnio Viko gyvenimo. Bet tai, kaip Makis naudojasi savo manipuliaciniais gabumais ir kiekvienam draugui sugeba įteikti, jog viskas, ką jie daro, tarnauja teisingumui, yra dalykas, kuris Viko tikrai nepadaro geresniu nei Tonis Soprano ar Volteris Vaitas.
Ir visgi tai, žiūrint paviršutiniškai, yra policininkų drama, turbūt seniausias ir giliausias tradicijas turintis žanras JAV televizijoje. „The Shield“, tiesa, buvo rodomas kabelinėje televizijoje FX, kuri neturėjo tokios laisvės kaip HBO rodytas „The Wire“, bet tikrai daugiau laisvumo nei visuomeniniuose kanaluose sėdėję serialai. Būtent todėl procedūrinė serialo pusė visiškai neatrodė nuvalkiota. Už ją dažniausiai būdavo atsakingi Klodetė ir Dačas, kuris, iš karto pasakau, greitai tapo vienu mėgstamiausių mano matytų veikėjų televizijoje. Pagyvenusios juodaodės ir apynaujo detektyvo tandemas, juokingas iš pradžių, ilgainiui tapo neišskiriamu duetu, kuris veikė kaip savotiška moralinė atsvara Viko gaujai. Ne vien dėl to, kad šios grupės viena į kitą žiūrėjo priešiškai, net jeigu į atvirą konfliktą tai niekad ir neperaugo. Klodetė su Daču bylas sprendė dorai, pasitelkdami aštrią logiką ir tardymų metu sukurdami scenas, kurias drąsiai galima vadinti vienais įsimintiniausių epizodų televizijoje.
Šis duetas buvo aiški televizijos tradicija, kuri galbūt ir nebūtų veikusi įprastame seriale, tačiau kontrastuojant su Makio istorija, tai buvo savotiška atgaiva net ir žinant, kad po kelių akimirkų serialas vėl pereis prie žiaurumų. Panašiai veikė ir trečiaeilės istorijos, kurios dažniausiai sukdavosi arba apie patruliuojančius pareigūnus Džiulijaną ir Denę, arba apie kapitoną Asavedą, pirmą rimtą Viko priešą, dėl savo asmeninių ambicijų ilgainiui tapusį jo sąjungininku. Šios istorijos, kartu su Klodete ir Daču, yra tai, kas bent jau pirmus keturis sezonus padėjo serialui išlikti tokiu šviežiu. Jeigu norėsite rimto pagrindimo, jos leido „The Shield“ prisiliesti prie labai rimtų temų. Farhamptono rajonas, panašiai kaip ir Baltimorės miestas „The Wire“, yra pilnas nepasiturinčių juodaodžių ir kitų prieštaringai vertinamų socialinių klasių, ir jeigu dar pridėsite Tvartu (The Barn) vadinamoje nuovadoje esančias homoseksualumo ar tiesiog paprastų moralės normų paaukojimo dėl savo tikslo temas, jūs gausite tikrai sudėtingas istorijas. Bet svarbiausia, kad jos visą laiką buvo įdomios. Vežamos įdomių veikėjų, įdomių dialogų ir įdomių kulminacijų, kuomet paprasto pasirinkimo tarp laimės/nelaimės tiesiog nebuvo.
Šviežumą pirmuosiuose keturiuose sezonuose (viso jų buvo septyni) paminėjau ne be reikalo. Per šį laiką serialas sugebėjo įsitvirtinti kaip labai įdomus, intriguojantis ir kitoks policininkus vaizduojantis projektas, tačiau vienos istorijos, kur jaustųsi, jog Viko padaryti darbai daro įtaką jo gyvenimui, praktiškai nebuvo. Ji iš dalies atsirado ketvirtajame sezone, po to, kai „The Shield“ sugebėjo laimėti kelis apdovanojimus ir naujam sezonui pasikviesti nuostabiąją Glenn Close, kuri, tiesą sakant, čia nesugebėjo atskleisti tikrojo savo talento. Bet ji sugebėjo įtikinti, kad Vikas neegzistuoja vakuume, ir kad apie jo darbus žino ne vienas, tik niekas neturi tam įrodymų.
Ir tada prasidėjo. Penktajame sezone Viko darbus pradėjo tirti ką tik Oskarą laimėjusio Foresto Whitakerio įkūnijamas Džonas Kavano, rimčiausias Makio priešas per visus sezonus. Ir pasakysiu jums štai ką: be savo paskutiniųjų sezonų, ypač be penktojo ir septintojo, „The Shield“ būtų buvęs vos kiek geresnis nei įprasta policininkų serialas. Bet šie sezonai pakelia serialą tarp žymiausių ir stipriausių visų laikų dramų. Konfliktai, iš pradžių tarp Kavano ir Makio, vėliau – tarp Viko komandos narių, buvo vieni labiausiai įtemptų ir intriguojančių siužetų, kokius tik galima rasti.
Viso to kulminacija yra paskutinis sezonas, ir jūs perskaitėte viršuj paryškintus žodžius, kad nieko neatskleisiu, todėl ir neatskleisiu. Tačiau serialas, kuris visą savo istoriją statė ant pasekmių, pagrindines jų sugebėjo sukišti į paskutiniąsias savo serijas, taip gaunant vieną stipriausių televizijos finalų istorijoje (stipriausias visada bus „Dingę“ finalas. Jūs pulkit, aš ginsiuosi kiek tik reikės). Ir jeigu mane labai norit mušti, šis finalas buvo jeigu ne stipresnis, tai žymiai logiškesnis ir visą serialą atspindintis nei „Breaking Bad“ paskutinė valanda. Apie ją esu rašęs, bet kai peržiūrėsit „The Shield“, jūs suprasit apie ką eina kalba.
Visos šios istorijos, jeigu ne jų centre atsidūrę sudėtingi veikėjai ir aktoriai, tikėtina, taipogi egzistuotų vakuume, tačiau vaidyba tam ir yra skirta, kad istorija nebūtų vien sausi faktai. Viką Makį įkūnijęs Michaelas Chiklis, net jeigu, panašiai kaip Tonis Soprano, iš išvaizdos netinka savo darbui, įtikino, kad tik jis galėtų vaidinti žymųjį plikį. Jo talentas, svyruojantis nuo puikiai perteikiamo sarkazmo ir vos pastebimų išraiškų, iki tragiškų scenų, kaip ir kiti serialo aspektai atsiskleidė tik paskutiniuosiuose sezonuose. Išskyrus Šeiną įkūnijusį aktorių, prie šios profesijos atstovų seriale prikibti tiesiog negalima, o visų išskirti irgi neįmanoma. Tik žinokit, kad Forestas Whitakeris, vienas mėgstamiausių mano aktorių Waltonas Gogginsas ir vieną įspūdingiausių scenų televizijoje sąlygojusi CCH Pounder yra žmonės, į kuriuos jūs norėsit žiūrėti ir žiūrėti.
Tikėtina, kad po paskutinės serijos jūs taip jausitės ir viso serialo atžvilgiu. Nors gali būti, kad jus aplankys priešingas variantas. „The Shield“ sukeltas emocijas galiu palyginti tik su „Dingusių“ ir „Friday Night Lights“ pabaigomis, kuomet pasibaigus paskutinei scenai širdį užplūsta emocijos, kurios iš pradžių pasirodo lyg ir liūdesio, bet vėliau – savotiško džiaugsmo pavidalu, kuomet nesijauti galįs kabinėtis prie to, kad viskas baigėsi. „The Shield“ kelionė, lygiai taip pat, kaip ir „Breaking Bad“, nuo pat pradžių buvo baigtinė, ir tokių pavyzdžių televizijoje būna vis rečiau. Ypač tokių, kurie sugeba džiuginti kiekviena savo kelionės stotele, o galutinėje stotelėje tave išleidžia nežinomoje, bet tave džiuginančioje vietoje.
