Šią recenziją norėčiau pradėti kiek neįprastai, ir, sakyčiau, kurioziškai, nes būtent tokioje situacijoje šiandien ir atsidūriau. Tad ateinu į šiandienos „Skambutis 3“ /N – 13/ seansą, įeinu į salę vienas paskutiniųjų ir kiek sutrinku – 2/3 auditorijos – gal 8 – 13 metų vaikai. Išeinu iš salės įsitikinti, jog virš jos kabantis numeris – tikrai tas. Ir taip – numeris tikrai tas. Tad grįžtu atgal. Pasitrinu akis ir vis dar matau, jog salėje – dominuojantieji yra vaikai. Stipriausia šia žodžio forma – vaikai! Tad jeigu atėję į šį seansą pasijausite, jog pataikėte į „Frozen“ peržiūrą – nesijaudinkite, nes čia rodys „Skambutį 3“.
Tad tęsiant apie filmą, kažin ar reikia leistis į gilesnes detales apie ką pats siužetas. Samara vėl išlenda iš savo šulinio, kad pribaigtų likusius, kurie dalinasi vaizdo įrašu apie ją. Tiksliau, šiam procesui nėra pabaigos, nes būtent dėl įrašo perdavimo kitam – jį peržiūrėjęs žmogus gali save išgelbėti nuo 7 dienų Samaros prakeiksmo. Šioje dalyje labiau yra susikoncentruojama į pagrindinės antagonistės šaknis – iš kur ir kaip ji iš tikrųjų atsirado?
Taigi siužetiniu atžvilgiu filmas visiškai nepasikeitė nuo ankstesniųjų dalių, ir tai šioje vietoje viską ir sugadino. Režisierius tikriausiai pagalvojo, jog dešimtmetį su kaupu pailsėję nuo Samaros prakeiksmo – kuris pirmosiose dalyse buvo tikrai autentiškas ir provokuojantis – pabandė jį prikelti trečiajam kvėpavimui, ir – deja, o deja – jam tai visiškai nepavyko. Filmas galimai buvo įtempto siužeto trileris su siaubo elementais, negu gryna siaubo koncepcija. Ta prasme, siužetas buvo toks lėkštas, kad šalia manęs sėdėjusi porelė, suglaudusi galvas, ėmė pūsti į akį, o priekyje sėdėjęs septynmetis įsijungė telefone žaidimą su zombiais. Kiekvienas matomai turėjo savo prioritetų.
Kalbant apie techninę filmo pusę, tai ji gelbėjo filmą kiek tik galėjo, bet tai, kaip sakoma, tik lyg skęstantysis griebtųsi šiaudo. Nors kameros darbas ir buvo funkciškai tvarkingas, ir pats filmo montažas atrodė tikrai pakankamai gerai ir nerėžė akies, viską vis tiek užgožė faktas, bent jau taip atrodė ekrane, jog Samara yra visiems nusibodusi ir jeigu ji ir turėjo kažkokį dar galimą potencialą – šiame filme jis buvo visiškai nerealizuotas.
Trumpai galima užsiminti apie aktorius, nes, na, daug čia apie juos tiesiog nepasakysi. Kaip bebūtų liūdna, jie buvo visiškai blankūs. Visiškai emociškai nesufokusuoti. Čia Samara ką tik pribaigia vieną iš veikėjų, ir kita veikėja išlenda apieškoti mirusiosios – šaltu veidu lyg eitų užsisakyti kebabo. Su dvigubu česnakinio. Žodžiu, emociškai tai buvo visiškai neišjausta ne tik siužetinė, bet ir veikėjų linija. Vienintelis kažkiek charizmos čia išlaikęs aktorius buvo Vincent D’Onofrio, kuris tikrai šarmingai įkūnyjo kunigo vaidmenį.
Atvirai, tai nelabai žinau kaip labiau argumentuoti, jog šis filmas tiesiog pasiliko siaubingai toli už savo pirmtakų. Snaudžianti auditorija ir nei kiek nesudirginti mažamečiai, kurių buvimu ten aš stebėjausi visą filmą, jau leido daryti prielaidas apie filmo kokybę dar prieš jam pasibaigiant. Tad jeigu vis tik nuspręsite, kad tuo metu tikrai nerodo NIEKO geresnio, ir eisite į šį „siaubo“ filmą – nesakykite, jog Jūsų neperspėjau.
