Kova iki paskutinio kraujo lašo

Pirmojoje „Kovos iki paskutinio kraujo lašo“ pusėje filmas bando sumušti rekordą į vieną vietą sukišdamas tiek bokso filmų klišių, kiek pasaulis dar nematė, ir jam tai puikiai pasiseka.

Tikra istorija paremto pasakojimo centre yra Vinny Pazas (akt. Miles Teller), jaunas boksininkas, mėgstantis pasimėgauti savo šlove ir ilgainiui suprantantis, kad bokse jis turėtų būti aukštesniame lygyje, kuriame (paradoksaliai) turi daugiau šansų laimėti nei žemesnėse kategorijose. Jo treniruotėms Pazo tėvas (akt. Ciaran Hinds, vaidinantis labiausiai klišinę amerikiečio-italo-gangsterio versiją, kopijuodamas Polį iš „Sopranų“) nusamdo trenerį (akt. Aaron Eckhart, be rimtesnės priežasties priaugęs keliolika kilogramų ir aiškiai per jaunas tokio tipo vaidmeniui), kuris savo neįprastų metodų pagalba augina Pazo svorį ir bando jį išleisti į platesnius vandenis.

Yra apylinksmių montažų, kuriuose pasirodo įdomesni treniruočių metodai. Yra tikėjimą prarandantis Pazas, ant kurio motyvacines citatas pradeda rėkti aplinkiniai, ir tada jis staigiai atgauna jėgas. Yra žiniasklaidos naivumas ir nesupratingos draugės. Nėra bokso filmo stereotipo, kurio filmo kūrėjas Benas Youngeris nežinotų.

Kažkur klišių jūroje dar yra pasimetusi Pazo itališkoji šeima, kuriai vadovauja kaip pagyvenusi Lady Gaga aprengta ir per visą filmą gal penkis žodžius pasakanti jo mama, kurią vaidina šiame filme gėdingai iššvaistoma Katey Sagal.

Visgi filmo vidurys yra vienintelė priežastis, dėl kurios „Kova iki paskutinio kraujo lašo“ bent šiek tiek išsiskiria nuo žanro vidutinybių, nors filmas nuo jų rimčiau neatsiriboja.

Stipriausia likusio filmo dalis yra jo veikėjai, apie kuriuos būtų sunku išspausti daugiau nei tris žodžius. Nei vienas veikėjas čia nėra pernelyg įdomus ar įvairiapusiškas, ir kiekvienas jų turi du reagavimo lygius – nusivylimą arba džiaugsmą, – kas reiškia, jog aktoriai čia gauna galimybę parodyti savo gebėjimą iš nieko išspausti kažką (kai kuriems, pavyzdžiui, M. Telleriui ar C. Hindsui, tai pavyksta).

Tačiau nors patys veikėjai yra neįdomūs, visus juos vienija nuoširdumas. Visi čia rūpinasi Pazu ir netgi keistieji kovų organizatoriai, labiau panašūs į gangsterius nei verslininkus, rūpinasi jo sveikata ir savijauta. Filme nėra priešo boksininko ar kito žmogaus pavidalu; pagrindiniu antagonistu čia pats sau tampa Pazas, kartais netikintis, kad gali sugrįžti į boksą ar besiruošiantis pasiduoti. Aplinkiniai jį palaiko, o filmas sukuria pakankamai įdomią kliūčių sistemą, palaikančią žiūrovų dėmesį.

Kartais, tiesa, „Kova iki paskutinio kraujo lašo“ visu kuo bando pasirodyti, kad jis yra agresyviai vidutiniškas. Kiekviena tema, kurią čia būtų verta panagrinėti, yra numetama į šalį vardan paprastesniųjų. Pazo emocingumas ir jo trenerio rimtumas yra įdomi priešprieša, kurią filmas akcentuoja gal penkias minutes ir galiausiai pamiršta. Scenarijus neleidžia Pazui suprasti, kad boksas yra vienintelis jam gyvenime rūpintis dalykas, teikiantis džiaugsmą, ir nesuteikia jam bent minimalios egzistencinės krizės, jo gyvenimą be bokso pateikiantis labiau kaip nuobodybę, o ne charakterio išbandymą. Bet kokie santykiai tarp veikėjų yra sušluojami po kilimu, tarsi žiūrovai jų nebūtų pastebėję, ir filmas skuba kuo greičiau išsikapstyti iš vidurinės (ir, kaip būna neįprasta bet kokiame filme, stipriausios) savo dalies ir vėl grįžti prie bokso kovų.

Šiame filme išties slepiasi įdomus, provokuojantis ir gilus pasakojimas apie tai, kokia svarbi žmogui yra viltis ir kiek gali kainuoti jos puoselėjimas. Vietoje to filmas pradžioje ir pabaigoje yra didelis bokso žanro klišių kratinys, kurio viduryje yra įsprausta įdomios istorijos užuomazga, kurią paliesti visi bijo net su pagaliu. Akivaizdu, kad kūrėjams ne ta istorija buvo galvoje, ir tame nėra nieko blogo. Visos bokso klišės, kurios nenustebins jokio bent dalį bokso filmo mačiusio žmogaus, yra pateikiamos gana linksmai ir entuziastingai, ne kaip formalumas, kas bent tiek yra gerai. Tik neapleidžia mintis, kad priešingai nei pagrindinis filmo herojus, šio filmo kūrėjai tingėjo kiek per daug ir sukūrė dar vieną kūrinį, priklausantį eilinių bokso filmų sąrašui.