Vienas iš devynių nuteistųjų mirties bausme, kali ir laukia mirties už nusikaltimą, kurio iš tiesų nepadarė. Turbūt mažai kam žinomi faktai, kurie šokiruoja. Ar įsivaizduojate mąstą šio įkalinimo žaidimo, kuriame žaidžiama žmonių gyvybėmis? Į tai bando pažvelgti režisierius Destin‘as Daniel‘is Cretton‘as filme „Siekiant gailestingumo“.
Tai yra tikrais faktais, tikro žmogaus istorija paremtas filmas. Pagrindinis filmo herojus – Brajanas Stivensonas (aktorius Micheal‘as B. Jordan‘as), prestižiniame Harvardo universitete įgijęs teisininko specialybę. Turėdamas galimybę dirbti geriausiose teisininkų firmose, jis pasirenka daug ką stebinusį sprendimą – išvykti į Alabamos valstiją ir teikti teisinę pagalbą tiems, kuriems yra paskelbtas mirties nuosprendis. Nes dažnu atveju – šis nuosprendis paskelbtas ne nusikaltimo fakto, o rasizmo pagrindu. Susivienijęs su vietine advokate Eva Ensli (aktorė Brie Larson), imasi bylų. Pagrindinė ir garsiausiai nuskambėjusi istorija – Volterio Makmilano (aktorius Jamie‘is Foxx‘as). Siekiamybė įrodyti, kad šis vyras gavo mirties nuosprendį neturint jokių įrodymų jo kaltumu, remiantis tik vietinės valdžios korupcija, užverda tikrą, ilgą kovą teisėsaugos istorijoje.
Filmas trunka daugiau kaip dvi valandas. Tai nėra vienas tų kūrinių, kur teisybės ieškoma greitai, skubiai, tik sausai dėliojant faktus ant lėkštutės. Ši trukmė puikiai rezonuoja su Brajano ieškoma teisybe – ji nepasiekiama greitai. Tikrasis Brajanas Stivensonas šioje teisės srityje, gelbėjant nuteistuosius jau dirba ne vieną dešimtmetį. Yra turėjęs bylų, kurių teisybės paieškos truko tikrai ne vienerius metus. Vienas iš „epizodinių“ kalinių, rodomų filme, kuris buvo nuteistas už dviejų žmonių nužudymą tik todėl, kad „vien pažiūrėjus į jį, aišku, kad žudikas – jis“, yra parodomas pačioje filmo pabaigoje, su keletu faktų ir Brajano nuotraukų. Tas trumpas filmuotas epizodas – šokiruojantis: minėtasis epizodinis kalinys, tas tikrasis, išeina į laisvę po trisdešimties metų, praleistų kalėjime, pagaliau įrodžius, kad jis nėra kaltas. Trisdešimties metų!!! Ir man vėl norisi paklausti, ar įsivaizduojate, kad galbūt pusę savo gyvenimo žmogus praleido belangėje tik todėl, kad jis gimė juodaodžiu? Nes Alabamoje būtent tokiu pagrindu, prieš tuos kelis dešimtmečius buvo kalinami žmonės. Ir nesvarbu, kad segregacija jau nebebuvo tokia bujojanti ir viską draudžianti – mažuose miesteliuose ja nesinaudoti buvo paprasčiausiai patogu vietinei baltaodžių valdžiai…
Yra sukurta daugybė filmų, rodančių šią didelę teisinių spragų mašiną. Ir šis galbūt nėra toks išskirtinis bendrame kontekste, tačiau rodantis dar mums nežinomą, bet tikrą, tikro herojaus Stivenseno istoriją. Istorija pasakojama neskubant, su detalėmis, kurios kitokiame filme galbūt būtų ir nereikalingos. Rodoma, kaip jis baigęs universitetą nusprendžia keliauti dirbti į mažą miestelį, kaip visiems turi atsakinėti į klausimą, kodėl jis tą daro, kaip su visais daiktais persikrausto į tą miestelį, bando ieškoti patalpų teisinei firmai įkurdinti… Viskas vyksta palengva, nėra iš karto „šokama“ į pirmąsias bylas ir teisybės paieškas. Nes teisybės reikia ieškoti pirmiausia ir pačiam, bandant išsikovoti vietą po saule – niekas bendruomenėje nenori taip lengvai priimti naujoko, taip pat juodaodžio, atvykusio „gelbėti kaltųjų“.
Istorijoje dominuoja kelios bylos, tačiau viena pagrindinių, kurios teisybės ieškoma ne viename teisme – Volterio Makmilano. Nenoriai priimdamas naujojo advokato pagalbą, jis visgi nusprendžia bandyti vėl įrodyti, kad yra nekaltas. Ko nepadarė prieš tai buvę advokatai. Ir ko nepadarė vietinė teisėsauga, pasodinusi jį į kalėjimą remiantis vieno baltojo, taip pat etatinio kalinio, nuomone, kad merginos žudikas degalinėje buvo jis. Ir nesvarbu, kad yra dar dešimtys Volterio aplinkos žmonių, galinčių įrodyti, kad nusikaltimo metu jis buvo namuose – jų balsai nieko nereiškia. Nes jie yra juodaodžiai. Kaip filmams ir priklauso, ši istorija sulaukia laimingos pabaigos. Geriausia yra tai, kad tai ne tik filmo pabaiga – tokia pati nutiko ir gyvenime, tikrąjį Volterį pavyko paleisti į laisvę. Tai kainavo daug laiko, jėgų ir nepasidavimo – apie ką yra ir pats filmas.
Pagrindiniai aktoriai – Jamie‘is Foxx‘as, Michael‘as B. Jordan‘as ir Brie Larson – puikiai kūrę istoriją ir neleidę abejoti, kad jie tik aktoriai, o ne tikrieji veikėjai. Štai Jamie‘is Foxx‘as – 2005-aisiais gavęs Oskarą pagrindinio aktoriaus kategorijoje už vaidmenį filme „Rėjus“ (angl. „Ray“). Michael‘as B. Jordan‘as – turintis daugybę laimėjimų ir nominacijų, geriausiai žinomas iš tokių filmų kaip „Juodoji pantera“ (angl. „Black Panther“), „Krydas“ (angl. „Creed“). Jaunoji aktorė brie Larson – taip pat Oskaro statulėlės savininkė, gavusi jį už vaidmenį filme „Kambarys“ (angl. „Room“), prieš ketverius metus.
Režisierius Destin‘as Daniel‘is Cretton‘as ne vienerius metus dirbo prie trumpametražių filmų. Prieš trejus metus sukūrė biografinę dramą „Stiklo pilis“ (angl. „The Glass Castle“), ir štai praėjus dvejiems metams ėmėsi kurti kitą biografinę juostą. Filmas „Siekiant gailestingumo“ sukurtas pagal Brajano Stivenseno parašytą knygą, pasakojančia jo, kaip teisininko, gyvenimą. Knyga sulaukė nemažo populiarumo, tad nenuostabu, kad režisierius ėmėsi rašyti scenarijų ir režisuoti juostą, pasakojančią apie tikruosius herojus, dėvinčius paprastus kostiumus, ir gyvenančius tarp mūsų.
„Siekiant gailestingumo“ – liūdna ir šokiruojančia tema kalbantis filmas. Tačiau teikiantis viltį, ir rodantis kasdienybės herojus, drįstančius stoti prieš neteisingai veikiančias teisėsaugos mašinas. Kalbantis apie nelygybę, kuri vis dar vyksta remiantis odos spalva ar lytimi. Tačiau mūsų visuomenei tokių filmų reikia, kad neteisybės istorijos nesikartotų. Kad šokiruotų. Ir kad nesėdėtume galvodami, kad mūsų tai neliečia, jei istorija vyksta Amerikoje. Tačiau ji turėtų liesti ir mus. Šis filmas – žmogiškumo nuopuolių ir laimėjimų įrodymas.
