Režisierius Guy’us Ritchie’is, labiausiai žinomas dėl energingų ir šmaikščių kriminalinių filmų kaip „Lok, stok arba šauk“ (angl. „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“) bei „Vagišiai“ (angl. „Snatch“), jau ilgą laiką nedirbo prie kažko panašaus. Išties, paskutinis jo nusikaltimų trileris „Rokenrola“ (angl. „RocknRolla) išėjo 2008-aisiais metais ir nuo tada Guy’us Ritchie’is virto tikru Holivudo režisieriumi su didelio biudžeto projektais ir vis labiau nykstančiu išskirtinumu. Bet kadangi praeitais metais jo režisuotas „Aladinas“ (angl. „Alladin“) įnešė „Disney“ studijai dar vieną milijardą dolerių, galbūt už tai jis leido sau susukti mažesnį ir paprastesnį filmuką. Tad „Džentelmenai“ (angl. „The Gentlemen“) yra jo sveikintinas sugrįžimas prie šaknų: nedidelis biudžetas, šaunūs aktoriai, daug keiksmažodžių ir malonių angliškų akcentų.

Siužetas

„Džentelmenai“ pristato dar vieną painų Guy’aus Ritchie’io nusikaltimų voratinklį. Jo centre yra marihuanos augintojas bei prekeivis Mikis Piersonas (Matthew McConaughey). Sumąstęs, kad pats laikas pasitraukti iš pavojingos veiklos ir išeiti į ankstyvą pensiją, Mikis suranda pirkėją, už didelę sumą nupirksiantį jo visą verslą. Tuo pat momentu karštakošis azijietis Sausiaakis (Henry Golding) taip pat nusprendžia tapti marihuanos plantacijos savininku ir nėra patenkintas neigiamu atsakymu. Iškart užverda karas ir chaosas, o viską stebi suktas ir savanaudiškas fotografas Flečeris (Hugh Grant).

Filmas

„Džentelmenai“ iš esmės yra paprasta ir tiesmuka istorija, tačiau paprastumas ir tiesmukiškumas niekada nebuvo šių kriminalų savybės. Šįkart ją atpasakoja filmo veikėjas, Hugh Granto personžas Flečeris, labai mėgstantis pakomentuoti ir iškraipyti savo pasakojimą, taip pat dar yra ir režisieriaus tarantiniškas polinkis stumti laiką ir šnekėti apie nieką. Galbūt todėl didžiąją laiko dalį siužetas yra sausas ir nekabinantis, negaunantis reikiamos kibirkšties, kad tikrai užsivestų. Filmo pasakotojas daug plepa, kaip čia viskas panašu į filmą, ir režisierius tuo naudojasi, kad kartais ir be reikalo laužytų ketvirtą sieną, pasišaipytų iš žanro ar kažką šmaikštaus papaišytų ant ekrano. Veikėjai pirma išsamiai padiskutuos, ar pravardžiuoti juodaodį yra rasistiška, prieš apsiimdami daryti svarbius reikalus. Individualios scenos irgi užsitęsia ilgiau nei reikia. Režisierius yra labiau nusiteikęs padaryti filmą protingą bei stilingą, bet ne suprantamesnį, mat žaidėjų šiame nusikaltimų voratinklyje yra daug, tačiau laiko jų pažinimui nėra skiriama tiek, kiek veikėjų diskusijai apie kepsnius ir sodo krosneles.

Kita vertus, tokių pačių problemų turėjo ir praeitos Guy’aus Ritchie’io nusikaltimų istorijos, tačiau jas atpirko teigiamos savybės. Tas pats ir čia – filmas nereikalingai painus, pripūstas tuščio oro, bet niekada nuobodus. Jei yra nusiteikimo pažiūrėti kaip stilingi ir vyriški Londono gangsteriai vienas kitą pravardžiuoja visais įmanomais keturių raidžių keiksmažodžiais su ausiai maloniais akcentais, „Džentelmenai“ yra puikus pasirinkimas. Nešvankumais pagardinti dialogai yra šmaikštūs, pavienės scenos smagios, filmas juda su režisieriui būdinga energija bei greičiu, o aukšto lygio aktorių komanda smaginasi su savo vaidmenimis. Sunku išrinkti favoritą, nes kiekvienas veikėjas jaučiasi lyg specialiai parašytas išnaudoti tam tikro aktoriaus stiprybes. Colinas Farrellas renkasi komiškus momentus kaip geraširdis treneris, Hugh Granto komentarai ir flirtavimas paįvairina jo pasakojamą istoriją, o Matthew McConaughey savo agresyvaus lyderio vaidmenį galėtų atlikti ir miegodamas.

Net ir ta sausa istorija pabaigoje atgyja, kai laikas versti kortas ir atskleisti visas paslaptis. Vėlgi, tai nebus staigmena Guy’aus Ritchie’io filmų mėgėjams. Paskutinį pusvalandį režisierius pradeda mėtytis siužetiniais posūkiais, atsitiktinumais, netikėtumais ir visokiais „o iš tikrųjų buvo taip…“ įvykių pakraipymais. Atsėdėjus ilgą siužeto pastatymą ir painias veikėjų schemas, istorijos finalas ir jį palydintis efektyvus humoras filmo pabaigoje yra to verti. Ar visi tie greitai šaudomi siurprizai yra logiški? Tikrai ne. Ar galų gale visa tai yra smagu? Be abejonės.

Išvada

„Džentelmenai“ nėra didysis Guy’aus Ritchie’io sugrįžimas, tačiau jo naujasis projektas yra per daug panašus į ankstesnius jo filmus, kad nebūtų galima rekomenduoti jų mėgėjams. Padriką ir perspaustą istoriją atperka energingas jos pateikimas bei puikūs aktoriai, atliekantys smagius vaidmenis. Patrauklūs akcentai ir vulgarus žodynas taip pat nepamaišo.

7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Pumpurėlio nešėjas / 2020 vasario 21

    Nieko jūs nesuprantat. Veiksmo gal ir trūksta diletantams, tačiau scenarijus tiesiog nuostabiai parašytas – jo plėtojimas yra be galo greitas, minties veiksmo yra begalės, o tai labai svarbu. Be to tai yra intriguojantis scenarijus nuolatos palaikantis įtampa, nes norisi sužinoti, o kaip bus toliau, kas geriausia – jis nepalieka palaidų siūlo galų – viską iki galo išaiškina, viskas tvarkingai susiveda. Vien jau tai, kad veikėjas pasako, jog iš šios istorijos išeitų geras scenarijus – tobula. Tai ne pašaipa ar maištavimas. Tai labai geras humoras. Čia jums filmas „pripūstas oro“, jūs nesuvokiate, jog vienu metu gali veikti dvi istorijos – 1.pasakotojo pasakojamoji ir 2.paties pasakotojo istorija duotuoju momentu. Lygiai taip pat scena jums turi būti vien kažkokia paaiškinamoji to, kas vyks ateityje, jūs nesuvokiate, kad scena gali būti graži ir maloni čia ir dabar, jog ji ne tik turi kažkur vesti, bet ir pati gali būti maloni pažiūrėjimui. Tiesą sakant yra filmų net gi su niekur nevedančiomis scenomis, bet labai pagražinančiomis filmą, o čia scena ne tik veda, bet dar ir gražina filmą duotuoju momentu, o ne tik ruošia pagrindą ateities scenai. Taip pat veikėjai sukurti pilnavertiškai. Tai labai svarbu, yra daugybė pilnavertiškai sukurtų veikėjų, su savo tikslais, savybėmis, vertybėmis, gyvenimais. Su tokiais veikėjais labai lengva tapatintis. Taip pat šis filmas be galo originalus ne vien dėl siūlymo pačiame filme kurti filmą pagal šią istoriją, bet ir pagal visai kitokį nusikaltėlių vaizdavimą. Daugybę metų filmai rungiasi stengdamiesi pavaizduoti nusikaltėlius kuo žiauresnius, o čia atvirkščiai – džentelmenais, nelegaliais verslininkais. Dar priduriant apie originalumą, įdomu pasižiūrėti, kaip pasikeitė Britanijos didikų padėtis. Taip pat kadrai parinkti gerai. Pasižiūrėkite į savo pačių įdėtą trečią nuotrauką. Jie susėdę tokiu atstumu ir kampu, žiūri tokiu kampu, jog atrodo kaip vienas. Žiūrint filmą atrodo kaip vienas objektas, atrodo, kaip vienas tikslas, vienas interesas. Scenaristas suprasdamas, jog gali pritrūkti veiksmo jo tyčia įdėdavo, kada filmas pradėdavo darytis per daug ramus ir filmas nenusibosdavo. Beje šiek tiek ir pamokantis filmas. Vis gi narkomanai parodomi kaip einantys neteisingu keliu ir tai parodome per dialogą bei veikėjų vertybes. Žodžiu, trumpai tariant. Filmas geras ir teisingas. Žiūrėjau du kartus ir dar po poros metų pasižiūrėsiu. 9iš10 keliu kepurę prieš Guy Ritchie