Gregoriui Plotkinui kinematografijos sfera nėra kažkoks naujas reikalas. Ir siaubo tematika – taipogi. Tiesa, tokius projektus kaip „Pradink“ (orig. „Get Out“) bei „Laimingos mirties dienos“ (orig.“Happy Death Day“) jis kuravo montažinės komandos gretose. Nors savo asmeninėje kolekcijoje jis turi ir kitą režisūrinį debiutą „Paranomalūs įvykiai: Vaiduoklių dimensija“ (orig. „Paranormal Activities: Ghost Dimension“). Tad praėjus trims metams, kuomet jis sėdėjo režisieriaus kėdėje – Gregoris grįžta su naujausiu savo projektu „Siaubo festas“ (orig. „Hell Fest“). Tad pažvelkime, kokių idėjų pasisėmęs iš kitų projektų kuravimo režisierius grįžta į didžiuosius kino ekranus.
Istorija sukasi aplink grupelę draugų, kurie tiesiog dega nekantrumu nuvykti į jų miestelį atvykusį siaubo pramogų parką. Tiesa, prisidengęs groteskiška parko tematika, čia apsilanko bei įsilieja į savo „pramogas“ ir žudikas, kurio akiratyje pasirodo ir ypatingai garsiai atrodanti saujelė draugų.
Siužetinės detalės
Pradedant nuo gerosios siužeto pusės – galiu pasakyti, jog jis realizuotas pakankamai inovatyviai: jis suręstas taip, jog atrodo, kad žiūrovas ne stebi įvykius iš šalies, tačiau yra pats empatiškai įinkorporuojamas į „Siaubo festo“ parko aplinką. Kitaip tariant, veiksmas vyksta taip, jog žiūrovas gali išsigąsti parko atrakcijų kartu su filmo veikėjais. Tad vienu kartu ir žiūrite filmą, ir santykinai dalyvaujate pačiame parko veiksme.
Tiesa, serijinis žudikas čia atrodė siaubingai klišinis. Dar blogiau, jog visiškai nebuvo aišku nei kodėl jis, nei už ką jis, nei kam jis, nei iš kur jis… Na, bet vis tik, ko galima tikėtis? Juk jau tiesiog dešimtmečiais šis antagonisto charakteris yra melžiamas ir čiulpiamas pro visas įmanomas angas. Todėl šio veikėjo atsvara gerokai numuša visą filmo energetiką: atviroje vietoje lėtai vaikščioti su šaltuoju ginklu, lėtai sekioti aukas ir lėtai jas žudyti. Pasakykite, kad į galvą neateina bent dešimt kažkokių siužetinių deja vu epizodų.
Na, kad jau leidžiamės su siužetu žemyn, tai… čia nepajaučiau, jog filmas atitiktų siaubo žanro tematiką. Taip, čia aplink siaubo parkas. Taip, čia esama žudiko. Tačiau atrodė, jog režisierius pasiklydo siužetinėje tėkmėje, nes tiek stengėsi šalia sukurti meilės, draugystės ir linksmumo atmosferą, jog ir taip jau nukamuota žudiko idėja liko kažkur…. ketvirtam (?) plane. Žodžiu, toli. Ir ta emocinė karuselė – kai nuo draugystės, meilės ir juokelių pakyli prie perveriamos aukos ir tada vėl leidiesi prie visų pūkuotų reikalų ir vėl kyli… – tai atrodė lyg siaubingai nesukalibruotas siužetinis procesas.
Tačiau, santykinai pakylant atgal prie geresnių filmo reikalų, turiu pasakyti, jog filmas, su visais savo sunkokais minusais, vis dėlto turi kažką savito, dėl ko jis neprailgo. Kaip ten bebūtų, manau, jog esminis jo pliusas yra tas, jog pati istorija nėra sustabarėjusi. Ji blankoka ir pilna klišinių detalių, tačiau ją vis tiek kažkas nešė į priekį, todėl nusistačius visiškai vidutinius vertinimo kriterijus – ją visai galima žiūrėti.
Techninės detalės
Techniniu atžvilgiu šis filmas nėra labai…išradingas. Scenarijus čia paviršutiniškas ir paprastas kaip dukart du. Operatoriaus darbas irgi visiškai funkcionalus. Galbūt montažiniu atžvilgiu viskas atrodė kiek guviau, turint omenyje, kad režisieriaus praktiškai visa karjera susideda iš montažinės perspektyvos.
Veikėjai čia tiesiog… buvo. Jų sukurta draugystės vizualizacija atrodė visai neblogai ir jų generuojamas tarpusavio humoras gal kiek ir pramušė siužetinius kaiščius. Tačiau pats kinematografinis poskonis vis tiek išlieka ganėtinai prėskas.
Reziumuojant…
Tai filmas, nuo kurio plaukai ant odos tikrai nesistos ir adrenalinas kažkur smilkiniuose tikrai nekals vinių. Tai lyg kompromisinis variantas, kai nori patirti kažkokios įtampos, tačiau nesi nusiteikęs filmo praleisti žiūrėdamas pro pirštus. Jo siužetas klibantis, jis visiškai išsibalansavęs ir vis dėlto… savyje jis kažką neša. Nedaug. Ne itin vertingo. Bet neša.
