Ar žinote kaip atskirti, kad filmas prancūziškas? Ne, nereikia klausytis dialogų. Užtenka pamatyti pačią pirmą sceną – jeigu ji erotinė, filmas greičiausiai bus gamintas Prancūzijoje.
Aš, žinoma, juokauju, bet bent jau su pastarąjį dešimtmetį gaminto prancūzų kino tendencija tokia. Neišsišoka ir filmas „Izabelė ir jos vyrai“, pasitinkdamas mus nelabai maloniai atrodančia erotine scena. Tačiau apsigauti nereikia – filmas tikrai ne apie tai. Siužetas pasakoja apie vidutinio amžiaus moterį, neseniai išsiskyrusią ir nusiteikusią pagaliau savo gyvenime sutikti tą vienintelį bei amžiną meilę. Bet turbūt kiekvienas, bandęs susitikinėti virš 40-ies, jums pasakys, kad tai velnioniškai sunku. Pagrindinei veikėjai Izabelei(Juliette Binoche) tai taip pat nelengva, ir ji šokinėja nuo vieno vyro prie kito, mat vienas vedęs, ir dėl jos žmonos nepaliks, kitas jos nesupranta, trečias tiesiog per mažai jai skiria dėmesio, ir taip toliau. Toks nepastovumas, deja, prastai atsiliepia Izabelės psichikai, ir tai taip pat persiduoda ir meilės paieškose – ji tampa vis atgrasesnė vyrams.
Siužeto prasme kaip ir nieko daugiau nevyksta: tik romantinės dramos, persipinančios viena su kita, ir kuriančios papildomas dramas. Nors man patinka filmai, nagrinėjantys tą niekad nesibaigiančią santykių temą, deja, čia nieko, kas man būtų įdomu, nepamačiau. Labai sunku buvo susitapatinti su pagrindine veikėja, labai sunku už ją sirgti. Atrodo, absoliučiai kiekvienas jos priimtas sprendimas prieštarauja logikai ir veda tik į savidestrukciją. Jei kažkuriuo momentu atrodo, kad jau viskas bus gerai – Izabelė staiga sugalvoja, kaip viską sugadinti. Tačiau savo kaltės ji čia neįžvelgia – pasak jos, dėl visko kalti vyrai. Žinoma, lyčių kova yra amžina kaip pasaulis, bet aš nežiūrėjau į ją kaip į moterį. Aš žiūrėjau į ją kaip į žmogų. Ir tokie patys sprendimai, priimti vyro, mane siutintų tiek pat. Tad visą filmą tiesiog žiūrėjau į Izabelę kaip į antiheroję, tikėdamasis kažkokio jos veikėjos išganymo pabaigoje. Nenorėdamas jos atskleisti, nesakysiu, ar ji tą išganymą įgija, tačiau pasakysiu, kad pabaiga man labai patiko, beje, kurią labai stipriai ištempė netikėtai pasirodęs Gerard Depardieu!
Tiek ponas Depardieu, tiek kiti aktoriai, beje, pasirodė puikiai, čia priekaištų neturiu. Tik dar labai norėjau pamatyti daugiau Izabelės dukros: ji pasirodė tik keletui sekundžių. Filmą režisavo Claire Denis, kuri jau užsidirbo sau vardų prancūzų kine kaip šiuolaikinio moterų balso atstovė. Tą patį matome ir čia: pasaulis mums rodomas iš moteriškosios pusės. Beje, labai noriu pagirti garso takelį – yra viena scena, kurioje grojant Etta James „At Last“ Izabelė šoka klube, kas atrodo ir skamba tiesiog tobulai. O pabaiga padaryta labai originaliai – vėlgi, nenoriu išduoti, bet neatsimenu, ar kada nors mačiau taip originaliai padarytą filmo paskutinę sceną.
Didžiausias priekaištas filmui turbūt būtų scenarijus. Man, kaip romantinių filmų megėjui, nepatiko šio romantinio filmo siužetas. Viskas atrodo vyksta be prasmės ir veda niekur – aišku, kaip ir dažnai būna gyvenime, bet šiuo atveju mane tai tiesiog erzino. Yra tikrai skoningai padaryti filmai, kuriuose praktiškai nieko nevyksta – „Izabelė ir jos vyrai“ nėra vienas iš jų. Tačiau reiktų prisiminti tai, kad aš, 22 metų vaikinas turbūt tikrai nebuvau pirminė šio filmo auditorija. Gan ryškiai matosi, kad filmas taikytas į vidutinio amžiaus moteris, norinčias vėl prisiminti jaunystę. Galbūt šiai auditorijai filmas tikrai labai patiktų. Nežinau. Jeigu jūs esate šios auditorijos atstovė – būtinai pasižiūrėkite šį filmą, ir parašykite, ar jums kilo tokie pat jausmai, kaip ir man. Lažinčiausi, kad tikrai ne. Todėl ir vertinu kūrinį atsargiai – stengdamasis nekišti savo menkos gyvenimo patirties, o žiūrėdamas labiau iš bendros auditorijos pusės.
