Amerikietis Williamas Brentas Bellas kino pasaulyje išbandydamas įvairius amplua sukasi nuo 1994 m. Savo pirmąjį filmą – komišką dramą „Spindesys ir žavesys“ (angl. Sparkle and Charm“) jis sukūrė 1997 m. Tiesą sakant, kol kas – tai geriausiai vertinamas jo filmas. Kadangi po debiuto W. B. Bellas nusprendė pasukti kiek kita kryptimi ir pradėjo kurti išimtinai vien siaubo filmus. 2006 m. pasirodė jo antrasis filmas „Išgyvenk“ (angl. „Stay Alive“), 2012 m. – „Šėtonas manyje“ (angl. „The Devil Inside“), 2013 m. – „Vilkolakis“ (angl. „Wer“). Nors tiek kritikai, tiek žiūrovai jo kūrybos atžvilgiu dažniausiai yra negailestingi, W. B. Bellas tęsia pasirinktą kryptį ir toliau kuria siaubo filmus, nesvarbu, kad dauguma jo darbų yra įvertinti ir neitin palankiai. Taigi, šiemet žiūrovams pristatomas dar vienas jo siaubo filmas „Šėtono vaikas“.

Amerikietė Greta Evans (akt. Lauren Cohan) atvyksta į Didžiąją Britaniją dirbti aukle. Jauna moteris bėga nuo savo praeities, tad kurį laiką rasti užuovėją svetimoje šalyje, kur jos niekas nepažįsta ir dar užsidirbti šiek tiek pinigų yra būtent tai, ko jai reikia. Atvykusią į didelį ir paslaptingą pagyvenusios poros – savo būsimų darbdavių Hilširų (akt. Jim Norton ir Diana Hardcastle) – namą Gretą ištinka nemažas šokas, kai sužino, kad vaikas, kurį jai teks prižiūrėti – natūralaus dydžio aštuonerių – dešimties metų berniuko lėlė, su kuria Hilširai elgiasi lyg su tikru vaiku. Patys Hilširai išvyksta atostogauti ir palieka Gretą vieną dideliame name su Bramsu (toks lėlės vardas) ir taisyklių sąrašu, kurių būtina laikytis. Savaime suprantama, Greta pamano, kad jos naujiesiems darbdaviams trūksta ne vieno, o bent kelių varžtelių, tad vos tik šie užveria paskui save duris, ji nė nesiruošia su Bramsu elgtis kaip su gyvu vaiku, o taisyklių sąrašą greitai pamiršta. Tačiau netrukus ima dėtis keisti ir sunkiai paaiškinami dalykai, priverčiantys Gretą patikėti, kad Bramsas yra gyvesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir kad galbūt Hilširai ne tokie jau ir nukvakę. Tuo įtikinti netgi pavyksta maistą Hilširų dvarui pristatantį Malkolmą (akt. Rupert Evans), žinantį ne vieną gandais apipintą pasakojimą apie šią šeimą.

Tiesą sakant, platintojai, šiam filmui parinkę tokį, nuo originalaus vertimo gerokai nutolusį pavadinimą, šįkart šiek tiek perstengė. Būtent pavadinimas gali šiek tiek suklaidinti, kokio siaubo derėtų laukti iš šio filmo. Iš pradžių veiksmas vystosi gana tradiciškai ir dėl to nuspėjamai – senas namas, neatsidarančiais langais, kuriame neveikia mobilusis ryšys, keista aplinkybė (lėlė, su kuria elgiamasi kaip su vaiku) ir paskui pasipilanti virtinė keistų ir racionaliai sunkiai paaiškinamų nutikimų. Tačiau filmo finalui ir paslapties išrišimui režisierius pasirinko kiek kitokį sprendimą – nuo mistikos persimetama prie daugiau mažiau racionalaus paaiškinimo, tačiau galiausiai viskas baigiasi tradiciniu lakstymu aukštyn žemyn po visą namą bandant išnešti sveiką kudašių (ką šiaip ar taip kiekvienas sveiko proto žmogus jau būtų seniai padaręs, o nelaukęs dar nežinia ko). Tik nei šėtonas, nei jo padermė čia visiškai ne prie ko.

Vis tik reikia pripažinti, kad nors ir pakankamai nuspėjamoje pirmojo filmo dalyje, režisieriui pavyksta sukurti mistišką ir šiek tiek liūdną, praeities paslapčių, kuriuos slepia didelis namas ir Hilširų šeima, nuotaiką. Ir nors patvirtinimas, kad Bramsas nėra tik paprasta lėlė be gyvybės ženklų, pateikiamas kiek chaotiškai, panaši atmosfera išlaikoma beveik iki pat filmo pabaigos.

Pagrindinį vaidmenį šioje juostoje atliko amerikietė LaurenCohan, iki šiol daugiausiai vaidinusi televizijos serialuose. Nors ne visada jos vaidinama Greta atrodė įtikinamai, vis tik bendrai vertinant L. Cohen vaidyba vertintina patenkinamai. Kiek gyviau atrodė jai talkinęs britas Rupertas Evansas, šiuo metu taip pat daugiausiai besifilmuojantis televizijos serialuose. Britų veteranai Jimas Nortonas ir Diana Hardcastle, suvaidinę Hilširus savo vaidmenis atliko neblogai, tačiau jų pasirodymas ekrane buvo visiškai trumpas.

Techninė pusė daug priekaištų nenusipelno. Geras kameros darbas (pateikiama kartais netgi labai įdomių rakursų – iš viršaus, pro rakto skylutę ir pan.), puikus garso montažas. Tiesa, į pabaigą, kur atsiranda daugiau chaoso, techninė pusė taipogi šiek tiek sušlubuoja. Garso takelis per daug neįsimena – dažnai tai kiek netikėtai švelnios melodijos, taip pat klasikinė diagetinė muzika.

„Šėtono vaikas“ – subtiliai mistišką ir paslaptingą atmosferą išlaikantis filmas, geriausiai tą kuriantis pirmoje dalyje, kuri, nors ir pakankamai lengvai nuspėjama, vis tik išlaiko tinkamą lygį ir per daug nepiktnaudžiauja tokiems siaubo filmams būdingomis klišėmis. Finalui pasirinkęs kiek kitokios rūšies siaubą ir pagal filmo vyksmą gal kiek netikėtą sprendimą režisierius vis tik dviejų zuikių vienu šūviu nenušovė – šiokį tokį netikėtumą gal ir pavyko pasiekti, tačiau jo įgyvendinimas – visiškai klišinis ir, maža to, labai chaotiškas. Vis tik bendrai vertinant, net ir chaotiška pabaiga nesugadina tos bendros slogios nuotaikos, kurią pavyksta sukurti W. B. Bellui.

6.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles