Puikiai visiems pažįstamas režisierius, Holivude kitaip vadinamas Oskarų medžiotoju, Davidas O. Russelas po stulbinančių pasirodymų prieš keletą metų („Kovotojas“, „Optimisto istorija“ ir „Amerikietiška afera“) bando dar kartą nustebinti kiekvieną kino žiūrovą. Pakvietęs savo mylimus aktorius bei tikėdamasis jais sužavėti ne tik žiūrovus, bet ir kino profesionalus ganėtinai paprasta, bet prasminga istorija, režisierius atiduoda duoklę feministėms ir nepriklausomo būdo moterims, tačiau taip pat nepamiršta ir amerikietiškumo.

Apie ką mes čia…

Kai gyveni Amerikoje, visas pasaulis tau gali kristi po kojomis, tu gali susikurti ateitį ne tik sau, bet ir savo vaikams, anūkams ir visiems kitiems giminaičiams. Svarbu tikėti ir siekti savo užsibrėžto tikslo. Būtent taip daro vieniša mama Džoja, turinti viziją, kaip palengvinti visų šalies moterų gyvenimą namų ruošos sferoje. Tačiau, kad nusišypsotų sėkmė, jai tenka praeiti daug sunkių išbandymų… Tokia yra amerikietiškos svajonės kaina.

Kūrinio vidus

Puikus mūsų kartos nepriklausomos produkcijos dramų su komedijos prieskoniais režisierius Davidas O. Russelas sugeba ir žavėti, ir kartu laukti jo projektų. Ir visgi, ne visada jo filmai sugeba nustebinti taip, jog galėtum sakyti, kad norisi šį filmą peržiūrėti antrą sykį. Taip įvyko ir su prieš keletą metų pasirodžiusiu filmu „Amerikietiška afera“, kuriame aktoriai, dekoracijos, kostiumai ir aplinka sugebėjo pakerėti labiau nei režisūra ir pati istorija. Lygiai tą patį galime pajausti bežiūrint jo naująjį filmą „Džoja“.

Žinoma, pats filmas ir jo istorija ganėtinai įdomi, tačiau dėl visko kaltas siužetinės linijos pateikimas, kuris per pirmas keturiasdešimt minučių atrodo gana chaotiškas, visiškai neįtraukiantis ir nesugebantis deramai pristatyti visos dramos, kuri rodoma nuo pat filmo pradžios Džojos namuose. Tas ir yra didžioji šio filmo bėda, nes išties sunku įsijausti į rodomą veiksmą, kai jis sudėliotas neatsakingai. Visgi įvadas į kiekvieną istoriją turi būti patrauklus, kad žiūrovui nebūtų sunku laukti atomazgos.

Tačiau po keturiasdešimties minučių laukimo ir nelabai patrauklaus herojų pristatymo, chaoso, sklindančio iš ekrano pusės, pagaliau gauname teisingai pateikiamą veiksmą, kuris įtraukia nuo pat pradžios. Džoja paruošia savo verslo planą ir pristato jį potencialiems investuotojams, o tai juostą prikelia naujam gyvenimui. Šiuo atveju režisierius sugeba puikiai manipuliuoti žiūrovų jausmais – ypač žiūrovių, kurios bent jau filmo metu gali pasvajoti apie nepriklausomybę, savo verslą ir norą būti lygiaverčiais su vyrais. Feminizmo protrūkiai ant kiekvieno kampo.

Istorijos modelis, kuris turi būti patrauklus moterims, paremtas sena idealogija – amerikietiškos svajonės idėja, kurią sugalvojo dar prieš šimtą metų iš Europos atkeliavę emigrantai, norėdami susikurti sau geresnį ir patogesnį gyvenimą. Ir tai yra gerai, nes žmonės turi siekti savo svajonės, o jeigu moterys nori turėti savo verslą, tegul pasistengia, ir jį turės. Na, o jeigu pritrūko talento ar noro, visada gali atsirasti plikagalvis asilas, turintis savo padangų verslą ir gali jai padovanoti nagų priauginimo kontorą, na arba kažką panašaus.

Filmo personažai susižiūri ganėtinai smagiai. Kiekvienas iš jų įneša į šią istoriją savų pliusų ir minusų bei sukuria neblogą tipinės amerikiečių šeimos portretą. Į juos įdomu žiūrėti – jie viso filmo metu keičiasi, o tai yra didžiulis pliusas. Džoja su kiekvienu nauju gyvenimo etapu vis labiau atsiskleidžia ir iš pilkos, šiek tiek bailios ir savimi nepasitikinčios merginos tampa labai kieta ir nepriklausoma moterimi. Juostos peržiūros metu tu už ją sergi, ir kai kažkas neįvyksta, liudi kartu su ja ir jos artimais. Visgi šis veikėjas užgožia viską, ką galima pamatyti filmo metu.

Einant ligi pabaigos, filmas pasidaro lengvesnis ir nuotakingesnis, o tai geras ženklas, kad žiūrovas išeis iš salės su šypsena. Deja, bet šypsena veide neišsilaikys ilgai, kaip ir ši neįsimintina istorija prisiminimuose praėjus kelioms dienoms po peržiūros.

Techninė filmo pusė

Filmas žavi savo muzika – kaip ir anksteniuose režisieriaus Davido O. Russelo filmuose garso takelis išties geras. Jis pakelia nuotaiką ir sugeba pagyvinti rodomą veiksmą – ypač tą veiksmą, kuris užsistovėjo pirmoje juostos dalyje.

Kameros darbas būdingas tai pačiai stilistikai, kaip ir kiekviename ankstesnių režisieriaus darbų, todėl jokios pažangos ar kokių nors įdomių pastangų nesimato. Kaip sakoma, viską padaryti buvo bandyta senu išbandytu būdu, tačiau ketvirtą kartą iš eilės tai tiesiog nusibosta.

Labai gera juostos aplinka, dekoracijos, kostiumai bei garso montažas, kuris tam tikrais juostos rodymo momentais sugebėdavo irgi nustebinti. Gaila, kad to paties negalima pasakyti apie juostos montažą, kuris pirmose filmo minutėse atrodė kaip kokios neaiškios vokiškos pornografijos vaizdo kratinys. Lyg ir žinai kas turi būti, bet vis vien nesuvoki, kas vyksta ekrane.

Aktorių kolektyvinis darbas

Trečiajį kartą, ir, matyt, ne paskutinį, režisieriaus D. O. Russelo filme matome Jennifer Lawrence ir Bradley Cooperį, tik šį kartą, būtent Jennifer Lawrence diriguoja viskam – ji čia yra pagrindinis variklis.

Išties, tai unikali aktorė, kuri puikiai moka vaidinti bet kokiame kino žanre, tačiau labiausiai jai sekasi būtent pas Davidą O. Russelą. Jau trečią kartą iš eilės jį nominuojama Oskarams ir Auksiniams Gaubliams už savo bendradarbiavimą su šiuo kino kūrėju. Džoja, kurią jį suvaidino, atrodo nepriekaištingai. Tai puikus metamorfozės pavyzdys, kai iš pilkos ir niekam nereikalingos pelytės, galima tapti moterimi su kiaušais.

Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė Bradley‘is Cooperis ir Edgaras Ramirezas, kurie puikiai pritapo prie Džojos ir jos svajonės siekimo. Vaidyba gera, bet šiuo atveju galėčiau pasakyti, jog būtent Edgaras susidorojo su savo vaidmeniu geriau. Jo personažas įdomesnis ir labiau atskleistas.

Robertas De Niro, Virginia Madsen ir Diane Ladd taip pat suvaidino įtikinamai.

Verdiktas

„Džoja“ – visai neblogai atrodantis amerikietiškos svajonės perteikimas per moters prizmę bei jos kova dėl savo idėjos su priešiškai nusistačiusiu vyrų valdomu pasauliu. Filme žiba puikus aktorių kolektyvas, smagūs televizijos užkulisių darbo momentai, santykių aiškinimosi šeimos drama ir nepriekaištinga Jennifer Lawrence metamorfozė. Visumoje, tai niekuo neišsiskirianti istorija, kuri galiausiai pasimeta kitų panašių biografinių dramų fone.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles