Kiekvienas filmas, pasakojantis apie kelis vienodai atrodančius veikėjus, susiduria su problema. Visus veikėjus reikia paversti atskirais ir unikaliais, suteikti jiems kažką, kas įsimintų žiūrovams, ir tuo pačiu suprasti, kad tie veikėjai turbūt atrodo vienodai dėl to, kad jie yra kažkuo panašūs, todėl reikia atrasti unikalumo ir vienodumo pusiausvyrą. Kartu su visu tuo verta atsiminti, kad visus pagrindinius veikėjus turbūt įkūnys tas pats aktorius, ir ambicingumas vien dėl ambicingumo gali pakišti koją.

„Septynios seserys“ yra vienas tokių filmų, pasakojantis apie 21 amžiaus antrąją pusę, kuomet Žemėje gyveno katastrofiškai daug žmonių ir valdžia, vedama Nikolet Keiman (akt. Glenn Close), sugalvojo įvesti vieno vaiko šeimoje politiką. Iš šeimų yra atimami naujagimiai, jeigu jų gimė daugiau nei vienas, ir oficialiai pranešama, kad su tais vaikais bus elgiamasi humaniškai, tiesiog jie negali augti šeimose. Kai Terenso Setmano (akt. Willem Dafoe) dukrai gimsta septynios mergaitės, jis nusprendžia jas paslėpti ir auginti pats. Mergaitės yra pavadinamos savaitės dienomis ir išeiti į lauką gali tik savo vardo dieną, kuomet kiekviena jų įkūnija tą patį žmogų: savo mamos garbei pavadintą Karen Setman. Visas jas vaidina Noomi Rapace.

Filmas iš anksto kelia įspūdį kaip nemenkas techninis pasiekimas, primenantis serialą „Juodoji našlaitė“, kuriame aktorė Tatiana Maslany visus žavėjo savo gebėjimu vienodai atrodančias veikėjas pateikti visiškai skirtingai. Serialas didžiąją laiko dalį susidėjo tiesiog iš su savimi kalbančios T. Maslany ir kiekvienas aktorės judesys buvo vertas visų įmanomų pagyrų.

Tuo tarpu šis filmas parodo, kokią svarbią istorijų apie vienodai atrodančius žmones dalį sudaro ne tik aktoriai, bet ir scenarijus. N. Rapace vaidyba išties yra solidi ir stebinanti, skirtingas seses pateikianti vis skirtingais būdais. Jos svyruoja nuo naivios iki piktos, nuo atsipalaidavusios iki susikausčiusios, ir kuomet visos sesės yra vienoje scenoje, atskirti jas vieną nuo kitos nėra taip ir sunku.

Didžiausia sesių problema, tuo tarpu, slypi ne vaidyboje, o scenarijuje. Jis verčiasi per galvą pateikdamas jas kiek įmanoma skirtingai, visu kuo identiškoms sesėms suteikdamas skirtingas plaukų spalvas, pomėgius ir elgesį. Žiūrint iš vaidybinės pusės, tai yra įdomus ir stebinantis pasiekimas; žiūrint iš kūrybinės pusės, tokie elementai yra kiek nejaukūs, per prievartą bandantys seses pateikti vis kitaip. „Septynios seserys“ galiausiai užkabina seserų vienodumo (labiau charakterio nei išvaizdos prasme) temą, tačiau vizualiai filmas yra kiek banalus.

Nepaisant to, kad istorija nėra blizganti ir turi ne vieną chaotiško pasakojimo problemą, smagių ir stiprių elementų joje yra. Filmas yra platus ir nuolat judantis, pabaigoje visiškai neprimenantis savo pradžios, ir nenustojantį judėjimą išties galima įvardinti kaip vieną didžiausių juostos pliusų.

„Septynių seserų“ pradžia didžiausią dėmesį skiria distopinio pasaulio statymui, ir net jeigu tas pasaulis nėra aiškus (į geopolitiką filmas nelenda), kontekstas, kurio dėka buvo įvesta visus persekiojanti vieno vaiko politika, yra pateiktas suprantamai. Jo dėka laipsniškai veikia ir seserų istorija. Jas užauginęs W. Dafoe veikėjas yra turbūt įdomiausia ir stipriausia istorijos dalis. Filmas subtiliai užsimena apie jo santykius su savo dukra (mergaičių motina) ir apie jį daug nepasakoja, tiesiog per kelias stiprias, reikalingas ir preciziškas scenas parodo jo pasiryžimą ir skausmą. Jis aukoja savo gyvenimą dėl mergaičių, joms yra sugalvojęs griežtą ir saugų gyvenimo planą ir jose ugdo vienybę, kuri pasireiškia ir ypač skausmingais epizodais. W. Dafoe matyti gero žmogaus amplua visuomet yra šiek tiek keista, tačiau šiame filme jis yra gerumo įsikūnijimas, net jeigu jis turi daryti baisius dalykus didesnio mergaičių (ar pasaulio) gėrio vardan.

Galbūt dėl stiprių jo istorijos elementų yra keista, kad vėliau nei filmas, nei jau užaugusios seserys apie jį praktiškai neužsimena. Filmas ilgainiui tik abstrakčiai pasakoja apie gerumą ir kiek konkrečiau apie vienybę, ir galiausiai tampa į filosofiją nelendančiu veiksmo trileriu.

Veiksmo scenos filme yra stebinančios, vienos tų, kuriose muštynės yra jaučiamos fiziškai, žmonės nekrenta be sąmonės po vieno smūgio, o konfliktų pasekmės yra ryškios. „Septynios seserys“ turi kozirį, kurio neturi kiti veiksmo filmai: juose iš anksto žinai, kad garsūs pagrindiniai aktoriai nemirs ar stipriai nenukentės dvikovose, o čia N. Rapace įkūnija septynis žmones, ir net jeigu kuri sesuo dingsta iš istorijos, aktorė vis tiek lieka ta pati. Filmas tuo naudojasi ypač sėkmingai, anksti žiūrovams parodydamas veikėjoms kylančią riziką.

Natūralu, kad į veiksmo filmą be ankstesnio įspėjimo pereinanti juosta turės chaoso elementų, kurie išryškėja filmui einant į pabaigą. Joje yra suplakama viskas, ko santykinai lėtai judėjusi pirma filmo pusė nespėjo padaryti: bandoma filosofuoti apie asmenybės kilmę; nagrinėjama keista meilės istorija; veikėjai iškeltomis galvomis kalba apie abstrakčias politines/distopines idėjas; bene žiauriausius nusikaltimus pasaulio istorijoje suorganizavusiems žmonėms dar leidžiama paaiškinti savo motyvaciją. Pabaigoje visko yra daug, o filmas iš dalies net pagrindžia skirtingų seserų charakterių idėją, kas jį paverčia reta veiksmo juosta, kurios nesugadina jos pabaiga.

Kaip jau turbūt akivaizdu, trumpai „Septynių seserų“ apibūdinti neįmanoma, kadangi čia į dvi valandas telpa bent trys filmai (drama, veiksmo filmas ir šiek tiek politinis trileris). Aiškių perėjimų tarp jų nėra ir žiūrovams, kaip ir seserims, labiausiai praverstų jiems metamą istoriją tiesiog priimti ir per daug neklausinėti. Filmas turi idėją, su kuria galėjo lįsti giliai ir nagrinėti, kas žmogų paverčia unikaliu, kokia yra genetikos ir aplinkos įtaka asmenybei, ir panašiai, tačiau jis ėjo energingesniu ir chaotiškesniu keliu. Ir net jeigu „Septynios seserys“ yra netobulas (kartais netgi pabrėžtinai) filmas, jis kartu gali būti ir nepelnytai nustumtas į šalį, kadangi N. Rapace pasirodymas ir techniniai filmo pasiekimai, vienoje scenoje sutalpinantys septynias N. Rapace, yra išties įsimintini ir verti visapusiškų pagyrų.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles