„Padorūs piliečiai“

Legendinis prancūzų režisierius ir prodiuseris Luccas Bessonas, padovanojęs viso pasaulio kino mylėtojams tokius šedevrus, kaip 1994 metų kultinį „Leoną“ ir 1997 metais pasirodžiusi patį pelningiausią jo sukurtą filmą „Penktasis elementas“, paskutiniais metas gavo vien tik prodiuserio ir scenaristo pareigas, įvairiausiuose projektuose bei nutolo nuo vaidybinio kino, režisuodamas animacinę trilogiją „Artūras ir Minimukai“. Šį kartą, pilnas ryžto ir užsispyrimo, žinomas kino kūrėjas pristato vieną įdomesnių metų projektų, kurį pats įvardina, kaip prancūzišką atsaką kultiniam serialui „Sopranai“.

Režisierius kviečia įsiskverbti į slaptą vienos šeimos gyvenimą bei pamatyti, pagal kokius principus gyvena šiuolaikinė mafija ir kas būna, kai sulaužoma omerta.

Apie ką mes čia…

Buvusi viena įtakingiausių Bruklino mafijos klano Manzonų šeima, turi slapstytis nuo ją persekiojančių nemalonumų. Manzonai apsigyvena ramiame Prancūzijos miestelyje, kur tikisi atrasti save ir pagaliau sukurti normalų gyvenimą, tačiau vos jiems pasirodžius miestelyje prasideda neužplanuoti nemalonumai.

Kūrinio vidus

Pripažinkime, jog kadaise buvusi viena populiariausių kino temų – mafija, išgyvena ne geriausiu laikus. Kiekvienais metais pasirodo keli filmai šia tema, tačiau jie būna labai prasti ir tik praeitais metais nudžiugino išties įsimintinas „Kazino apiplėšimas“, tačiau visgi šiuolaikinės mafijos pateikimas taip ir nėra iki galo atskleistas. Vieninteliai „Sopranai“ sugebėjo deramai parodyti visą šiuolaikinės organizacijos veiklą iš vidaus, todėl nenuostabiu, jog Bessonas pabandė pateikti savo viziją panašiu principu.

Didžiausias filmo koziris tas, jog viskas pateikiama sarkastiškai. Išties, juodas humoras dominuoja kiekvienoje scenoje, kas ne tik pagyvina pateikiamą veiksmą, tačiau ir leidžia atsipalaiduoti ir pasinerti į netipinį mafijos pavaizdavimą. Čia visgi ne „Krikštatėvis“ su rimtu pateikimu, o nuotaikingas „Sopranų“ stiliumi sukurtas pasakojimas apie šeimą. Žinoma, viskas parodoma iš tos rimtesnės pusės ir keli svarbūs mafijos kodeksai irgi atitinkamai vaizdžiai parodomi. Labiausiai iškeliama omerta ir jos nesilaikymo pasekmės. Daugiau iš mafijos kasdienybės mažai kas atskleista, tik kalėjimas ir kaip jame gyvena bosai, tačiau pats gyvenimo principas šeimoje visgi vaizdžiai parodomas, kas irgi neleidžia nuobodžiauti.

Siužetinė linija rutuliojasi laisvai, susipažįstame su kiekvienu šeimos nariu atskirai. Kiekvienas iš jų turi savo žavesio bei parodo, jog ne tokie blogi jie, kaip parodo iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, tėvukas mėgsta prilupti kokį vieną kitą žmogų, sūnus puikus sukčius, dukra mėgstanti smurtą, o mamytė etatinė parduotuvių sprogdintoja – tačiau jie visgi viena puiki šeima, kuri neleidžia skriausti savęs. Matyt režisierius ir norėjo parodyti, kokia gali būti stipri šeima ir nesvarbu kokį socialinį statusą ji turi, svarbiausia, kad jie turi vienas kitą. Toks moralinis išvedžiojimas gana stipriai papildo pasakojimą, kas suteikia jam dar vieno pliuso.

Kalbant apie patį humorą, kaip jau minėta ankščiau, filmas perpildytas neblogais juokeliais, kurie žinoma nėra tualetinio lygio, o kas svarbiausia, jog vienas iš jų priverčia tiesiog ploti, už puikią režisieriaus ironiją pačiam Robertui De Niro. Scena, kurioje legendinio aktoriaus personažas turi pristatyti vieną filmą sukelia didžiausią juoką. Tikrai, galima buvo tikėtis tokio Bessono žingsnio, tačiau viskas gavosi dar geriau, nei buvo galima įsivaizduoti. Santūrus humoras, kuris tikrai stovi aukščiau už nekokybišką amerikietišką vulgarumą.

Veiksmo plane daug susišaudymų, kurie einant į pabaigą atrodo gana žaviai. Tokia kariaujančių šeimų akistatos akimirka nesugadina bendro vaizdo apie filmą, nors reikia pripažinti, jog kai kur pernelyg netikroviškos vietos parodomos. Kaip bebūtų, bendrai filmas palieka malonų ir šiltą jausmą po peržiūros, bet deja, tai nėra grandiozinis legendinio režisieriaus sugrįžimas į vaidybinį kiną, o dar vienas neblogas pramoginis darbas, kuris nereikalauja per didelio smegenų krūvio žiūrint jį.

Techninė juostos pusė

Jau nuo pat pradžių į akis krenta puikus foninis vaizdas bei pats spalvų kaitaliojimas. Įdomu, jog šeima vaizduojama labai šviesiame fone, o kai pasirodo blogiečiai viskas niūriai ir gana šaltai atrodo. Toks žaidimas su spalvomis primena senus gerus klasikinius darbus, kai norint pateikti personažo charakterio savybes, jis buvo pristatomas pagal fono spalvingumą.

Garso takelis labai įsimintinas, ypač galima paminėti tiesiog nepriekaištingą atmosferą turinčią sceną, kai į miestą atvažiuoja mafijos boso pakalikai ir juos lydi grupės Gorillaz hitas „Clint Eastwood“. Išties gražu žiūrėti į taip smagiai sukaltą režisieriaus darbą pristatant pagrindinius blogiečius.

Operatoriaus darbas nykokas, bet visumoje tai didelės reikšmės neturintis techninis aspektas, nes susišaudymo scenos pateikiamos senovinių veiksmo filmų stiliumi, kas šiek tiek priminė Bessono „Leoną“ ir „Nikitą“.

Montažas neblogas, nejaučiamas nepatogumas žiūrint filmą, o ir bėgiojimas atgal į praeitį irgi nesudaro kokių nors problemų, kaip tik atvirkščiai, galima puikiai lyginti šeimos transformacija per tuos metus, todėl bendras filmo vaizdas susižiūri išties smagiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Robertas De Niro pagaliau vėl pasirodo mafijos boso amplua, nors ir ne tokiame, kokį galėjome matyti Martino Scorseses režisuotuoje juostoje. Galima sakyti, jog aktorius puikiai pasidarbavo, įnešė dalelę savęs į filmą bei leido pajausti nostalgiją jo jaunystėje suvaidintiems personažams.

Michelle Pfeiffer taipogi ne pėsčia. Galime prisiminti jos puikų pasirodymą apie mafiją filme „Žmogus su randu“, todėl moteriai toks antrosios nusikaltėlio vado pusės amplua nėra debiutu. Gana smagi veikėja, kuri savo poelgiais atsako už sodriausią filmo humorą. Gerai derantis duetas su Robertu.

Vaikų vaidmenis atliko nuostabaus grožio Dianna Argon, kuriai tai pirmas toks brutalus vaidmuo karjeroje, su kuriuo ji susitvarkė gana neblogai bei jaunąjį Robertą priminantis Johnas Di‘Leo, suvaidinęs sūnų Voreną.

Filme pasirodė aibė kitų žinomų aktorių ir mafijos filmų senbuvių, tačiau visgi paminėti reikia Tommy‘į Lee Johnsą ir jo amžinai susiraukusi veidą. Nieko ypatingo neparodantis personažas, tačiau keliose scenose priverčiantis nusišypsoti. Visi kiti filmo dalyviai gana epizodiškai pasirodo, todėl net sunku kažką apie juos pasakyti, nes jie tik papildė „skyles“ scenose.

Verdiktas

„Šeima“ – tai nuotaikingas juodojo humoro perpildytas veiksmo trileris mafijos tematika su daugybe kuriozinių ir nuotaikingų situacijų, kurios bendrai susumavus šiek tiek primena kultinį serialą „Sopranai“.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles