Režisierius, scenaristas ir prodiuseris Paolo Virzi laikomas vienu ryškiausių itališkos komedijos atstovų. 1994 m. už debiutinį filmą „Gražus gyvenimas“ („La bella vita“) Venecijos kino festivalyje pelnęs Auksinę pliauškę, 1997 m. apdovanotas specialiuoju komisijos prizu ir Mažuoju auksiniu liūtu už filmą „Kietai virtas kiaušinis“ („Ovosodo“) Paolo Virzi, kurio darbai pelnė dar daugybę tiek tarptautinių, tiek nacionalinių apdovanojimų ir nominacijų, pristato naują filmą. „Žmogiškasis kapitalas“, kuris taip pat jau yra surinkęs nemažą įvairių apdovanojimų ir nominacijų kraitį (34 apdovanojimai ir 27 nominacijos) ir yra Italijos kandidatas į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Žiemos vakarą po prabangios vakarienės namo skirstosi tiek pokylyje dalyvavę svečiai, tiek aptarnaujančio personalo darbuotojai. Vienas iš jų namų nepasiekia – dviračiu važiuojantį jauną vyrą partrenkia visureigis ir nesustojęs suteikti pagalbos pasišalina iš įvykio vietos. Po tokios įžangos filmas žiūrovus grąžina 6 mėnesius atgal į praeitį – ir taip pradeda pasakoti istoriją iš trijų personažų perspektyvos. Vidutinio amžiaus Dino Osola (akt. Fabrizio Bentivoglio) daug kalba, bet mažai galvoja. Gyvendamas truputį rožiniame savo svajonių pasaulyje šis vidurinės klasės atstovas užsikabina už idėjos trūks plyš patekti į prestižinį turtuolių klubą. Tai tampa jo prioritetu, ir nesvarbu, kad narystei reikiamą solidžią sumą reikia skolintis, o žmona Roberta (akt. Valeria Golino) pranešė besilaukianti dvynukų – Dino apsėstas minties apie kosminius dividendus. Dino dukra Serena (akt. Matilde Gioli) draugauja Masimilijanu Bernaši (akt. Guglielmo Pineli), kurio tėvas Džiovanis (akt. Fabrizio Gifuni) ir vadovauja minėtam uždaram klubui, į kurį net pro pabrėžtinai prieš nosį uždarytas duris veržiasi Dino. Antrosios siužetinės linijos centre atsiduria Džiovinio žmona Karla (akt. Valeria Bruni – Tadeschi), kuri atrodo kiek pavargusi ir atbukusi nuo ją supančios prabangos ir turtų.
Matydama, kad materialinė gerovė negali užpildyti tuštumos, atsivėrusios tarp jos ir Džiovinio bei jųdviejų sūnaus, Karla yra linkusi pasiduoti šiokioms tokioms avantiūroms. Išlepintas Karlos sūnus Masimilijanas, negalėdamas susitaikyti su mintimi, kad Serena (į kurią koncentruojamas dėmesys trečiojoje pasakojimo gijoje) nutraukė santykius, liūdesį bando skandinti alkoholyje. Kaip visa tai susiję su kelyje įvykusia tragedija, kas dėl jos kaltas ir kas viską žinojo, paaiškėja tik filmo pabaigoje, kai visų trijų personažų perspektyvos susipina į vieną.
„Žmogiškojo kapitalo“ terminu apibrėžiama grynoji per draudiminį įvykį nukentėjusio asmens vertė, kai siekiama patirtos žalos atlyginimo. Ši sąvoka apima asmens turimų žinių, įgūdžių, socialinių ir asmeninių gebėjimų, įskaitant kūrybingumą, visumą, kuri pasireiškia asmens gebėjimu atlikti darbą – t.y. sukurti ekonominę vertę. Tačiau platesne prasme terminas „žmogiškasis kapitalas“ gali būti suprantamas kaip tokių išteklių, kaip žinios, talentai, įgūdžiai, gebėjimai, patirtis, intelektas, išslavinimas, sveikas protas, išmintis, visuma, priklausanti tiek atskirai kiekvienam individui, tiek bendrai visai populiacijai. Tačiau žmogiškojo kapitalo teorija turi spragų, todėl buvo ir yra nuolat kritikuojama.
Filmas „Žmogiškasis kapitalas“ kvestionuoja šį žmogiškosios vertės ir per nelaimingą atsitikimą nukentėjusio asmeninės kaltės masto aspektą bei galimybę tai įvertinti pinigine išraiška. Ryškūs personažų charakteriai kuria realios žmogiškosios dramos įspūdį. „Žmogiškasis kapitalas“ šiek tiek primena meksikiečio Alejandro González‘o Iñárritu filmus „Prakeikta meilė“ („Amores perros“, 2000 m.), „21 gramas“ („21 Gramms“, 2003 m.) ir „Babelis“ („Babel“, 2006 m. ), kur visus personažus vienus su kitais sieja priežastiniai ryšiai ir kur vieno neatsakingas ar neapdairus poelgis sukelia atominiam sprogimui prilygstančią tragediją kito, dažniausiai visai net nepažįstamo, žmogaus gyvenime.
Drama „Žmogiškasis kapitalas“ pasižymi personažų gausa. Tačiau režisierius nepasimeta tarp siužetinių linijų ir sėkmingai su jomis susitvarko – galbūt vien todėl, kad visi personažai yra apgalvoti, reikalingi ir pateisinami scenarijaus prasme. Be to, kiekvienas pakankamai individualus, skirtingas ir aiškiai išreikštas, nepaisant to, kad dėl personažų gausos kiekvienam jų tenkantis laikas yra pakankamai ribotas. Fabrizio Bentivoglio kuria tragikomišką ir naivų, kaip tipinio italo daug kalbančio ir daug gestikuliuojančio Dino Osolo portretą. Valerios Bruni – Tadeschi, atliekančios savotiškos auksinio narvelio puošmenos Karos vaidmenį, vaidyboje vėl galima jausti aktorei būdingo trypčiojimo, mikčiojimo, savotiško nervingumo ir neužtikrintumo, tačiau šįkart šiuos trūkumus jai pavyksta kiek geriau suvaldyti, nei pačios režisuotoje juostoje „Pilis Italijoje“ („Un château en Italie“, 2013 m.), kur vaizdas buvo tiesiog tragiškas ir destabilizuojantis. Turtingą verslininką Džiovinį Bernašį vaidinantis Fabrizio Gifuni yra gal kiek per daug stereotipinis ir šabloniškas, bet čia gal labiau ne paties aktoriaus, o režisieriaus kaltė. Dino žmoną Robertą vaidinanti Valeria Golino, kuria bene šilčiausią ir žemiškiausią personažą, kuriam plačiau atsiskleisti neleidžia scenarijus. Jaunoji Matilde Gioli, vaidinanti Sereną, su savo užduotimi susitvarko pakankamai neblogai, o štai Maksimilijono vaidmens atlikėjui Guglielmo Pineli sekėsi truputį prasčiau. Bet iš esmės aktorių kolektyvo darbas yra pakankamai geras.
Padalijęs pasakojimą į keturis segmentus ir vis grįždamas į vasarą bei priartėjęs prie lemtingojo žiemos vakaro vėl pradėdamas pasakojimą iš naujo, tik jau iš kito personažo perspektyvos, Paolo Virzi išlaiko intrigą iki pat filmo pabaigos. Švelniai ironiška, per lengvą komiškumą tikrąjį situacijos tragizmą atskleidžianti juosta „Žmogiškasis kapitalas“ paliks erdvės apmąstyti subtiliais saitais susijusius žmonių likimus ir iškels klausimą, kokiais pinigais galima įvertinti tai, kas jais būtent nevertintina ir neįvertintina.
