1991 m. prasidėję ir visą dešimtmetį trukę Jugoslavijos karai (dar vadinami Balkanų karais) paliko ryškų ir skaudų pėdsaką šių šalių istorijoje, o prisiminimai gyventojų atmintyje gyvi iki šiol. Todėl nieko keisto, kad ši tema yra dažna Balkanų šalių kine. Daugiausiai kalbama apie Serbijos – Bosnijos karą, kuris liūdnai pagarsėjo vienomis didžiausių masinių žudynių XX a. apskritai ir didžiausiomis po II pasaulinio karo. Tačiau Balkanų karai vienu ar kitu metu įtraukė visas buvusios jungtinės Jugoslavijos valstybes. „Vidurdienio“ fone atsiduria kiek mažiau žinomas Kroatijos nepriklausomybės karas. Tai jau aštuntasis kroatų režisieriaus Daliboro Mataničiaus ilgametražis filmas. Kanuose ši juosta „Ypatingo žvilgsnio“ programoje apdovanota žiuri prizu. Be to, tai yra Kroatijos kandidatas Oskarams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
1991 m. vasara, Kroatijos nepriklausomybės karo pradžia. Serbė Jelena (akt. Tihana Lazovic) ir kroatas Ivanas (akt. Goran Markovic) myli vienas kitą, kartu leidžia laiką, planuoja keliauti į Zagrebą. Tačiau prasidėjęs karas jaukia jų planus, o nacionalistiškai nusiteikęs Jelenos brolis Saša (akt. Dado Cosic) tiesiog negali pakęsti artimo sesers ryšio su Ivanu. 2001 m. vasara, Jugoslavijos karų pabaiga. Į savo namą kaime po karo grįžta jauna serbė Nataša (akt. Tihana Lazanovic) su savo motina (akt. Nives Ivankovic). Karas nusinešė Natašos tėvo ir brolio gyvybes. Apgriautą namą suremontuoti Natašos mama pasamdo vietinį kroatų vaikiną Antę (akt. Goran Markovic), kuriam Nataša jaučia neslepiamą neapykantą. 2014 m. vasara. Universitete studijuojantis Luka (akt. Goran Markovic) su draugais grįžta į gimtajame provincijos kaimelyje rengiamą vakarėlį. Trumpam užsukęs pas tėvus jis pasiryžta aplankyti Mariją (akt. Tihana Lazanovic) – merginą, kurią paliko, ir kuriai yra smarkiai prasikaltęs.
Filmas suskirstytas į tris segmentus, kuriuose rodomas skirtingas laikas ir skirtingai jame atsiliepiantis Kroatijos nepriklausomybės karas. Pats karas nerodomas, tačiau jo įtaka personažams akivaizdi. Skaudžiausias ir, ko gero, geriausiai iš esmės niekuo nepagrįstos neapykantos, tvyrojusios tarp serbų ir kroatų, absurdiškumą atskleidžia pirmasis epizodas. Antrajame vis dar labai ryškiai jaučiamos praėjusio karo padarytos žaizdos, likusios nuoskaudos, nuosėdos žmonių sielose, nepasitikėjimas ir juodžiausi įtarimai. Trečiajame epizode, kuris vaizduoja mūsų dienas, karo nuoskaudos jaučiamos silpniausiai, tačiau iš detalių leidžiama suprasti, jog tai, kas įvyko, nepasimiršo – skausminga atmintis, glūdinti visai šalia.
D. Mataničius pasirinko gana įdomų ir originalų režisūrinį sprendimą – visuose trijuose epizoduose pagrindinius personažus vaidina tie patys aktoriai: Tihana Lazanovic ir Goranas Markovičius. Iš pirmo žvilgsnio toks sprendimas gali pasirodyti keistokas ir abejotinas, tačiau vis tik bendra idėja, vienijanti tarpusavyje kaip ir nesusijusius epizodus pateisina šį pasirinkimą ir suteikia savotiškų poteksčių – tam tikra prasme galima suprasti, kad tai, kas įvyksta ankstesniame segmente, subtiliai atsispindi po jo einančiame ir tokiu būdu tie paskiri pasakojimai tvirčiau susijungia vientisą istoriją.
Pagrindiniai filmo aktoriai, sukūrę po tris vaidmenis (ar po tris to paties vaidmens interpretacijas) T. Lazanovic ir G. Markovičius dar tik pradeda savo karjerą kine. G. Markovičius iki šiol spėjo nusifilmuoti dviejuose ilgametražiuose, dviejuose trumpo metro filmuose ir keliuose televizijos serialuose. T. Lazanovic filmografija taip pat nėra ilga, tačiau kai kurie Lietuvos kino mėgėjai galėtų ją prisiminti iš Vinko Bresano filmo „Kunigo vaikai“ (kroat. „Svecenikova djeca“). Jie nėra vieninteliai aktoriai, suvaidinę daugiau kaip vieną personažą – po du kartus pasirodo ir Nives Ivankovic, Stipe Radoja, Trpimiras Jurkičius, Slavko Sobinas, tačiau tik jau minėtus T. Lazanovic ir G. Markovičių išvystame visuose trijuose epizoduose. Jiems abiems pavyksta kaskart sukurti vis šiek tiek kitokius, savitus personažus.
Aptariant techninę filmo dalį pagirtinas kameros darbas. Vasariški Kroatijos kraštovaizdžiai, povandeninės scenos, filmavimas iš viršaus – parinkti rakursai kartais nustebina gerąja prasme. Visuose epizoduose pasikartoja kadras. Kuriame užfiksuota skirtinga saulės padėtis danguje – vienur tai vidurdienis, kitur saulės laida, trečiame epizode kartu su filmo personažais pasitinkame saulėtekį. Kaip ir saulė, visuose trijuose epizoduose kartojamas maudynių motyvas. Daugiausiai filmuojama lauke, didžioji filmo dalis – dieną, todėl didžiąją laiko dalį ekrane matome vasariškus, šviesius kadrus, nors rodomi įvykiai dažnai yra priešingi. Ilgi kadrai gražiai derinami su trumpais. Atskiro paminėjimo vertas garso montažas – ypatingai tai atsiskleidžia antrajame segmente. Garso takelis parinktas tinkamai – tiek atsižvelgiant į tai, kas vyksta ekrane, tiek į skirtingus vaizduojamus laikmečius. Skirtingus laikotarpius identifikuoja ir drabužiai, šukuosenos, automobiliai, namų aplinkos detalės.
„Vidurdienis“ – originaliai sukonstruotas ir gražiai nufilmuotas pasakojimas apie Balkanų karo žaizdas ir kliūčių nepaisančią meilę. Galbūt Romeo ir Džiuljetos istorijos variacijos yra pakankamai išsemta tema, tačiau subtilus pateikimas, vizualika, žaidimas kino kalba ir etninio konteksto štrichai šią klasiką leidžia pamatyti ir įvertinti iš naujo.
