Belgų brolių Dardenne‘ų dueto europinio kino gerbėjams pristatyti nereikia. Jean‘as – Pierre‘as ir Luc‘as Dardenne‘ai galėtų būti vadinami Kanų numylėtiniais – 1999 m. už filmą „Rozeta“ („Rosetta“) ir 2005 m. už filmą „Vaikas“ („L‘enfant“) broliai apdovanoti Auksinės palmės šakele, 2002 m. jų filmas „Sūnus“ pelnė apdovanojimą už geriausią aktoriaus vaidmenį aktoriui Olivier Gourmet. 2008 m. filmas „Lornos tylėjimas“ („Le silence de Lorna“) įvertintas prizu už geriausią scenarijų, o „Berniukas su dviračiu“ („Un gamin au vélo“) 2011m. apdovanotas Kanų Didžiuoju prizu. 2014 m. Kanų konkursinėje programoje pristatytas filmas „Dvi dienos, viena naktis“. Belgija šį filmą teikia Oskarams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Jauna moteris Sandra (akt. Marion Cotillard), atsigaunanti po depresijos, sužino, kad darbdavys jos bendradarbiams pasiūlė balsuoti renkantis tarp to, kad Sandra liktų dirbti ir tarp 1000 eurų premijos. Sandra ir ją palaikanti kolegė įkalba darbdavį surengti dar vieną balsavimą. Padedama savo sutuoktinio Manu (akt. Fabrizio Rongione) Sandra turi vos savaitgalį – tik dvi dienas ir vieną naktį, kad įtikintų kolegas balsuoti už tai, kad ji nebūtų atleista. Sandra supranta, kad 1000 eurų nesimėto, tačiau skatinama ir morališkai palaikoma Manu, ji pabando pasikalbėti su kiekvienu bendradarbiu, kad užsitikrintų jų palaikymą per balsavimą.
Keliaudami nuo vieno kolegos durų prie kito kartu su Sandra žiūrovai paverčiami savotiškais jos sirgaliais – nuoširdžiai norisi, kad jai pasisektų, kad bendradarbiai parodytų solidarumą. Nei filmas, nei Sandra neteisia kolegų pasirinkimo. Žmogiška ir suprantama situacija – kas ryšis atsisakyti 1000 eurų premijos, kuriuos visi šie paprasti darbininkai tikrai rastų kaip panaudoti, dėl to, kad jų kolegė išsaugotų darbo vietą? Sandra jaučiasi nejaukiai lyg išmaldos prašydama kolegų palaikymo, tačiau nepalūžti ir nenuleisti rankų ją visą laiką skatina supratingasis Manu. Tačiau niekas kitas, tik pati Sandra turi eiti ir kalbėti su kiekvienu iš šešiolikos bendradarbių, sunkiai rinkti žodžius – perlipti per save ir neprarasdama orumo prašyti. Nepavydėtina situacija, tačiau Sandrai dar sunkiau ir dėl nevisiškai pasitraukusios depresijos. Kartais atrodo, kad geriau jau net nesikelti iš lovos – vis tiek niekas nepasikeis.
Broliai Dardenne‘ai neišradinėja dviračio ir kokiomis nors naujovėmis ar netikėtais rakursais žiūrovų nesiruošia stebinti. Socialinę realybę savo juostose rodantys režisieriai renkasi jautrias temas ir būtent tai ir yra jų filmų stiprybė. Dažnai pseudodokumentiniu stiliumi nufilmuoti Dardenne‘ų darbai koncentruojasi labiau į turinį, nei į atlikimo techniką – svarbiau ne tai, kaip pasakoma, o kas. O pasakoma daug. Dažnai iškelta socialinė problema iš tikrųjų yra tik pradinis lygmuo, iš kurio leidžiamasi į gilesnes humanistines erdves.
„Dvi dienos, viena naktis“ parodo ne tik jaunos moters pastangas išsaugoti darbo vietą, bet ir tai, ko ji pasiekia ir kas tampa iš esmės dar svarbiau nei tai, dėl ko ji ėmėsi šio žygio. Sandrai, kovojančiai už išlikimą darbe, pavyksta sukurti solidarumą tarp kolegų. Be to, jai pačiai, kaip asmenybei, tai duoda daug.
Filmo centre – be abejo, žavioji Oskaro laureatė Marion Cotillard. Broliai Dardenne‘ai prisipažįsta iš pradžių truputį abejoję, ar šiai ekranų gražuolei pavyks įkūnyti eilinę, niekuo neišsiskiriančią moterį. Tačiau abejonių neliko vos tik įjungus kameras – talentingoji Marion sugebėjo puikiai persikūnyti į Sandrą. Ypatingai jautriai ir subtiliai perteikiamos iš depresijos gniaužtų dar vos tik išsivadavusios asmenybės jausena – kai ašaros dar visada čia pat, kai nuo vidinės įtampos darosi sunku kvėpuoti, kai viskas atrodo beprasmiška, kai net artimųjų dėmesio neužtenka tam, kad pasitrauktų begalinis vienatvės jausmas.
Tikro atvejo įkvėptas filmas „Dvi dienos, viena naktis“ protestuoja prieš negailestingą darbo rinkos sistemą ir per jaunos moters pastangas išsaugoti darbo vietą parodo, kaip jos pasiryžimas per tokį trumpą laiką keičia jos asmenybę. Stipri Marion Cotillard vaidyba ir jautriai vaizduojamas socialinis humaniškumas daro šį filmą vienu stipriausių šių metų europinio kino pavyzdžių bei patvirtina ir taip neginčijamą brolių Dardenne‘ų, kaip stipraus kino kūrėjų tandemo, statusą.
