Kino teatrus okupuoja nauja filmų banga. Pasitraukite iš kelio superherojai – metas biografinėms dramoms. Ir ne šiaip kokioms, o apie muzikos atlikėjus. Taip, dar pernai rudenį turėjom visą pasaulį sujaudinusią ir sales drebinusią „Bohemijos rapsodiją“, o dabar į kinus atkeliauja filmas apie žmogų. Jei tiksliau, apie legendą, kurio gyvenimas buvo toks, kokia buvo ir vis dar yra, jo muzika. Tai – Eltonas Johnas ir biografinis filmas apie jį „Rocketman“.

Kultinės Eltono Johno dainos garbei pavadintas filmas „Rocketman“ nušvies berniuku iš niekur buvusio Reginaldo Dwighto kelionę muzikos Olimpo link ir virsmą pasaulinio lygio žvaigžde – Eltonu Johnu. Būsima superžvaigždė ir pop muzikos ikona užaugo darbininkų šeimoje mažame Anglijos miestelyje, tad vargu ar kas galėjo pagalvoti, jog drovus, raudonplaukis ir apkūnus vaikis vieną dieną taps muzikine sensacija. Karališkoji muzikos akademija, įspūdingi koncertai, ekscentriškas elgesys, netradicinė seksualinė orientacija, depresija ir narkotikai – visa tai tampa naujosios žvaigždės gyvenimu.

Iš esmės, sužinojus, jog bus kuriamas filmas apie Eltoną Johną, jau buvo galima tikėtis geros nuotaikos pliūpsnio. Ir, šiaip jau, gana ypatingo filmo. Prie viso to prisidėjo dar ir Dexterio Fletcherio pavardė, kuri buvo prijungta prie projekto. Turim pripažinti, kad su Lietuva daug sąsajų turintis kino kūrėjas yra itin talentingas, gebantis ir vaidinti, ir režisuoti. Tai buvo dar vienas pliusas. Galiausiai, pasirodė ir filmo aktoriai, kurie žavi ne ką mažiau. Paskutinis taškas buvo padėtas su „Bohemijos rapsodija“, kuri visam pasauliui išsprogdino galvas, o tas pats Dexteris Fletcheris tą filmą ir pabaigė kurti. Taigi, visos varnelės „sėkmės sąraše“ kaip ir sudėtos. Ar „Rocketman“, turėdamas tokį stiprų sąrašą tampa geru kūriniu? Atsakymas trumpas – taip.

Filmas yra toks įspūdingas, kad jį galima narstyti po kaulelį nuo pradžios iki pabaigos, skersai ir išilgai, o segmentų jame yra tiek, jog turinio analizei užtektų penkiolikai straipsnių. Įdomu tai, kad turinio filme labai daug, bet žiūrėdamas filmą nesijauti perkrautas nereikalinga informacija. Viskas susižiūri labai nuosekliai ir pamažu nugula galvoje kaip itin gerai sudėliota psichologinė žmogaus analizė. Nuo vaikystės iki visiškos brandos. Nuo nekaltų vaiko svajonių iki narkotikų ir alkoholio apsvaigusio asmens portreto ir išgyvenimų. Bene svarbiausia – visą filmo procesą prižiūrėjo ir juostą prodiusavo pats Eltonas Johnas, vadinasi daug kliedesių tame nėra. Arba bent neturėtų būti. Bet prieš gilinantis toliau reiktų aptarti vieną esminį dalyką.

Esu 100% tikras, kad žmonės į filmą eis vedami „Bohemijos rapsodijos“ sėkmės ir turėdami tokį vizualą. Ir esu tikras, kad dauguma nustebs, nes gaus visiškai kitokį filmą. Jis daug gilesnis, mažiau paviršutiniškas, juostoje analizuojamos rimtos gyvenimiškos temos, tačiau tuo pat metu nepametamas ir smagumas, žaismingumas ir spalvos. Reiktų turėti omenyje, kad „Rocketman“ yra absoliučiai kitoks produktas. Sakyčiau, Dexteris Fletcheris puoselėja visiškai naują žanrą kine – miuziklinę biografiją. Taip, tai yra miuziklas. Ir čia žmonės kalbėdami ima dainuoti. Ir su tuo viskas yra labai gerai.

Apžvalgoje labai gilintis į filmą, deja, neišeis dėl to, kad būtų per daug atskleidžiamas turinys, tačiau šiek tiek tą užkabinti tikrai galima. Bene labiausiai man patikęs filmo aspektas – psichologinis asmenybės nagrinėjimas. Tai yra – kodėl Reginaldas Dwightas tapo Eltonu Johnu. Ir kas tam darė įtaką. Labai įdomu stebėti, kaip Eltono jaunystės išgyvenimai pamažu lipdė jo asmenybę, jo karjerą ir norą siekti savo tikslų. Kaip absoliučiai niekas negalėjo tam sustabdyti – nei tėvai, nei agentai, nei narkotikai. Galiausiai, įdomu stebėti, kaip vertėsi atlikėjo asmenybė jau pasiekus aukštumas, kaip praeities šmėklos vis pasivydavo jį ir narkotikais bei alkoholiu žlugdė jį iš vidaus. Tokio psichologinio darbo pramoginiame kine vargu ar kada esame matę.

Sąlyginai su tuo susijęs filmo aspektas – spalvingumas ir „stogo nurovimas“. Kitaip tariant – tai, kas nepaklūsta fizikos dėsniams. Žiūrint be konteksto, tokios nesąmonės, BEJE, matomos ir filmo anonse, kai skraidoma prie pianino ar nardoma po jūros gylio baseiną, atrodo absurdiškai. Bet jei atsižvelgtume į kelis esminius faktus, tai atrodo taip realu. Scena prie pianino yra absoliuti alegorija į Eltono karjeros staigų pakilimą, kaip viena daina tinkamoje vietoje iš esmės iškėlė Eltoną Johną į pasaulinio lygio žvaigždes. Tuo tarpu scena baseine yra nuostabus parodymas to, kaip gali veikti mūsų smegenys, pripumpuotos visų įmanomų narkotikų ir alkoholio. Kaip smarkiai tai gali trikdyti ne tik patį asmenį, bet ir tuos, kurie stovi šalia jo.

Galiausiai, filmą vainikuoja esminis jo akcentas – dainos. Visą filmą norėjosi dainuoti kartu su Eltonu Johnu. Visas dainas mes žinom, visos jos puikios, smagios ir verčia trepsėti koja ar kartu salėje plėšti iš visos gerklės. Muzika yra šio filmo variklis, jungiantis juokingas, o kartais ir labai nepatogias scenas. Bet muzika nėra tas vienintelis smagus dalykas. Kur kas drąsiau yra daryti tokio žanro filmą, kuriame nesibaidoma homoseksualių santykių, nebandoma sušvelninti ar užglaistyti tikrosios tiesos. Yra parodoma tai, kas buvo. Ir net sakyčiau, vis tiek per švelniai. Visgi, norėčiau paspausti ranką visai kūrybinei grupei, tiek aktoriams, tiek režisieriui, o galiausiai ir studijos vadovybei, už drąsą rodyti tikrąjį Eltoną Johną, už kiekvieną nuo narkotikų apsvaigusio asmens parodymą, už tai, kad nepabijojo parodyti ir sekso. Visko čia yra ir viskas atrodo labai kokybiškai ir tikroviškai.

Turbūt daugiausiai aplodismentų ir pagyrimo žodžių yra vertas Taronas Egertonas, įkūnijęs patį Eltoną. Jis suvaidino nuostabiai, dainavo puikiai, kartais net labai arti paties Eltono. Ir tai yra puikus pasiekimas. Prie visko – aktorius nepabijojo gana atviros sekso scenos, kuri turėtų gluminti dar daugelį aktorių šiame versle. Be Tarono filme išskirti galima dar du aktorius – Richardą Maddeną ir Jamie Bellą. Richardas, visiems geriausiai žinomas iš „Sostų karų“ ar „Asmens sargybinio“ serialų, čia suvaidina labai jau bjaurų, bet itin žavų antagonistą. Jam puikiai tiko vaidmuo ir jis sugebėjo iš jo išspausti viską. Jo veikėjo nuoširdžiai norisi nekęsti. Bet taip labai nuoširdžiai, iš visos dūšios. Priešingai yra su Jamie Bellu. Priešingai – iš gerosios pusės. Jis yra tas gerasis padėjėjas, kaip dešinioji ranka, kaip tas netikras brolis, į kurį visuomet galima atsiremti. Mielas, nuoširdus, stereotipais nesivadovaujantis ir šlovės nesiekiantis šešėlinis žmogus, kuris Eltono gyvenime buvo vienintelis, palaikęs jį nuo pradžios iki galo. Taip įkūnyti žmogų taip pat yra nelengva, o Jamie Bellui tai pavyko.

Apžvalga tikrai ilga, o kalbėti apie „Rocketman“ norisi nesiliaujant. Bet geriau yra jį pamatyti. Ir ne kartą. Tai yra puikus, drąsus ir iki smulkiausių detalių išdirbtas kino potyris. Tai yra kinas, kuris išlaisvina, leidžia pasimiršti ir persikelti ten, kur vyksta veiksmas. Tai kartu ir darbas, kuris priverčia atsisukti į save ir į tai, kaip žiūrime į savo vaikus, tėvus ar draugus. „Rocketman“ yra lyg didžiausia statula Eltonui Johnui, kuri neša visą jo gyvenimo palikimą dvejose valandose. Geresnio palikimo dar gyva pop legenda tikrai negalėtų prašyti.

9.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
10
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Arvydas / 2019 birželio 5

    Prastesnio filmo senai nemaciau… Geriau jau tas pora valandu skirti kazkam naudingesnio

  2. Violeta / 2019 birželio 9

    Nuostabus filmas nuo pirmo iki paskutinio kadro:)