Mes visada gyvenome pilyje

We Have Always Lived in the Castle

2014 m. „Kino pavasaryje“ rodytas „Smegenų sukrėtimas“ iki šiol buvo pirmasis ir vienintelis režisierės Stacie Passon darbas didžiajame ekrane. Kūrėja vėliau darbavosi televizijoje ir režisavo keletą gana garsių serialų serijų. Dabar ji sugrįžta į ilgametražį kiną ir pristato mums 1962 m. išleisto Shirley Jackson romano „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. „We Have Always Lived in the Castle“) ekranizaciją.

Trumpai apie siužetą

Aštuoniolikmetė Meriketė Blekvud (akt. Taissa Farmiga) gyvena atokioje pilyje kartu su savo seserimi Konstancija (akt. Alexandra Daddario) ir dėde Džiulijanu (akt. Crispinas Gloveris). Prieš šešerius metus visa Blekvudų šeima buvo nunuodyta, o atokiau nuo pilies įsikūrusio miestelio gyventojai įsitikinę, kad tai padarė viena iš seserų, tad niekina likusius gyvus Blekvudų šeimos narius. Netikėtai Blekvudų pilyje pasirodo keliolika metų nematytas seserų pusbrolis Čarlzas (akt. Sebastianas Stanas). Kol Konstancija artėja prie naujojo pilies gyventojo, Meriketė giminaičiui yra priešiška ir nepasitiki jo geranoriškumu.

Savaitė su Blekvudais

Po šio filmo seanso liko gana keistas jausmas. Iš tiesų, sunku net įvardyti koks, tačiau, tikriausiai, galima spėti, kad gana keisti veikėjai ir mįslinga filmo istorija persismelkė peržiūros metu ir net prabėgus pabaigos titrams, išliko mintyse.

Didžiausiu filmo pliusu ir minusu yra Stacie Passon režisūra. Gana retas atvejis, kai pagyrų ir kritikos sulaukia vienas ir tas pats filmo komponentas, tačiau šiuo atveju būtent taip ir yra. Jeigu žvelgtume iš teigiamos perspektyvos, tai Stacie Passon pasidarbavo puikiai. Pati pasakojimo struktūra, kuri, galima sakyti, eina ratu, sukonstruota tikrai gerai. Filmo pradžios ir pabaigos susiejimas nėra kažkoks genialus sprendimas, tačiau šiame kūrinyje šis pirmųjų ir paskutiniųjų filmo minučių ryšys atrodė išpildytas gerai.

Visa istorija yra įrėminta į vieną Blekvudų šeimos savaitę, o kiekviena savaitės diena yra tarsi skyrius. Viena vertus, toks skirstymas atrodo per daug literatūriškas, tačiau filmui ir jo skyriams bėgant, galima suprasti tokio pasirinkimo priežastis. Rašytojas, norintis, kad skaitytojas atsiverstų kitą knygos skyrių, paskutiniuose puslapiuose bandys palikti kabliuką, razinką, kuri privers skaityti toliau ir toliau, verčiant puslapį po puslapio, skyrių po skyriaus. Atrodo, kad Sacie Passon, remdamasi savo filmo literatūriniu pagrindu, stengėsi padaryti tą patį. To kartais nepavyko padaryti (kodėl taip atsitiko, paminėsime nagrinėdami pagrindinį šio filmo minusą), tačiau, iš esmės, toks istorijos konstravimo mechanizmas buvo gana neblogai panaudotas žiūrovų įtraukimo būdas.

Kas labiausiai patiko iš Stacie Passon darbo, tai atskirų scenų išdirbimas. Režisierė skyrė didžiulį dėmesį detalėms. Kiekviena veikėjų mimika, žodis ar fone suskambusi muzika turėjo prasmę, žinutę ar užuominą. Šios detalės arba teikė papildomą informaciją apie dabar matomą sceną arba būdavo gudriai paslėpti siužetiniai mazgeliai, kurie leido akylesniam žiūrovui suprasti, kas iš tiesų nutiko Blekvudams praeityje ir kas jų laukia ateityje. Stacie Passon nepasakojo istorijos, kuri eina viena linija iš taško A į tašką B. Jos sukurtas kūrinys yra ne viena tiesi linija, o aplink ją prilipdytos įvairios siužetinės ir idėjinės figūros, kurios praplečia filmo vertę ir taip paverčia jį ne tik paprastu pasakojimu, bet ir turiningu kinematografiniu kūriniu. Tokį filmą šiandien pamatyti kino teatre tikrai yra smagu, nes po truputį kino industrija eina paprasčiausiu keliu. Idėjos, įvairios formos ir žinutės kūrėjų yra sukramtomos ir gana akivaizdžiai perteikiamos žiūrovui. Dėl šios priežasties mes dažniausiai gaunam paprasčiausią liniją, o „Mes visada gyvenome pilyje“ yra, nors ir su trūkumais, apskritimas.

Jeigu imtume atskiras scenas, Stacie Passon atliko puikų darbą, tačiau klijuojant vieną epizodą prie kito susiduriame su didžiausia šio filmo problema. Savo pradu šis kūrinys turėjo būti ir iš dalies buvo mistinis trileris. Tačiau vystantis siužetui ir klijuojantis istorijos detalėms režisierei kartais nepavykdavo sukurti, o kartais iki galo išlaikyti įtampos ir dramatiškos nuotaikos. Struktūriškai ir techniškai gerai pasakojama istorija stokojo tos suspence dvasios, kurią, kaip galima suprasti, turėjo turėti. Dėl šios priežasties peržiūros metu nėra to jausmo kad po truputį įsitempti sėdėdamas kino teatro kėdėje, o ir netikėtumą turėję iššaukti siužetiniai sprendimai nėra jau tokie amą atimantys.

Kita problema yra nesusitvarkymas su filmo nešamomis idėjomis. Stereotipinis ir ribotas žmonių mąstymas, požiūris į „kitą“ bei psichologinės problemos, su kuriomis susiduria pagrindiniai juostos veikėjai. Šias žinutes galima rasti, tačiau jų perteikimas ar išplėtojimas yra gana ribotas ir neišvystytas. Šioje kūrinio plotmėje mes veikiau susiduriame su šio komponento sukramtymu ir perteikimu žiūrovui nei su detalia analize ir kruopščia šių idėjų „statyba“. Galbūt iš dalies dėl to galima kaltinti ribotą pusantros valandos filmo trukmę, tačiau matant, su kokiu detalumu ir kruopštumu Stacie Passon dirbo prie atskirų scenų, norom nenorom, jauti mažą gailestį, jog šioje filosofinėje ir idėjinėje filmo erdvėje šiek tiek pritrūko žvitraus režisierės žvilgsnio.

Vaizdai ir garsai

Kūrinyje jaučiasi praėjusio amžiaus šeštojo–septintojo dešimtmečio dvasia. Ir tai persismelkia ne tik per materialią filmo aplinką: kostiumus, automobilius, interjerą. Filmo spalvinė gama atspindi tą penkiasdešimties metų praeitimi alsuojančią gelsvą (ypač scenose, kurios vyksta miestelyje).

Operatoriaus žvilgsnis sugebėjo perteikti ir Blekvudų pilyje tvyrančią nuotaiką ir prie pietų stalo esančio konflikto nuotaiką. Kai jausmai perteikiami ne žodžiais, o vaizdais, galima džiaugtis filmų kūrėjų kinematografiniais pasiekimais.

Muzika prisidėjo prie jau minėto kūrinio pavertimo ne nuobodžia linija, o turiningai aplipdytu apskritimu. Muzikinis takelis iliustruodavo scenose tvyrančią nuotaiką ir ją papildydavo, tačiau muzikiniai kūriniai atliko ir papildomą užduotį: kai kurių dainų žodžiai atitiko filmo siužetą arba galimą jo vystymąsi, o tokios meta žinutės tikrai džiugina dėl kūrėjų atidumo ir kruopštumo detalėms.

Vardai ir veidai

„Mes visada gyvenome pilyje“ neturi Holivudo žvaigždžių iš A lygio sąrašo, tačiau tai nereiškia, kad mes matome prastus aktorinius pasirodymus. Viskas yra visai kitaip!

Blekvudų seseris vaidinančios Taissa Farmiga ir Alexandra Daddario puikiai atlieka savo darbą. T. Farmigos įkūnijama Meriketė yra savita mergina. Nors jai jau aštuoniolika metų, mes matome, kad ji vis dar infantili asmenybė, turinti, švelniai tariant, savitų savybių, kurios susideda ir iš jos raganiškumo, ir iš jos perdėtos globos. Filmo metu mums po truputį atsiskleidžia jos sociopatinė, o kartais net ir psichopatinė prigimtis. T. Farmiga sugebėjo atskleisti sudėtingą veikėjos paveikslą.

Alexandros Daddario įkūnijama Konstancija yra visiška Meriketės priešingybė. Nors abi seserys yra rūpestingos, ši jų savybė kardinaliai skiriasi ir šis aktorių duetas sugebėjo mums perteikti šią skirtį. Infantilumas taip pat yra bendras Blekvudų seserų bruožas, tačiau jis visiškai kitaip atsispindi Meriketės ir Konstancijos būdo savybėse, tad reikia pripažinti, kad A. Daddario ir T. Farmiga puikiai susižaidė šiame filme.

Sebastiano Stano įkūnijamo pusbrolio Čarlzo personaže trūko vientisumo. Žinoma, negalima teigti, kad tai tik aktoriaus kaltė, neabejotinai akmuo skrenda ir į scenaristų bei režisierės daržą. Čarlzas atrodė kaip visiškai vienasluoksnis veikėjas, tačiau kai kurios jo scenos lyg ir sufleravo kitaip. Tad klausimas, ar filmo kūrėjai norėjo šį veikėją paversti daugiakampiu ir jiems nepavyko ar kaip tik, visiškai vieno tipažo veikėju. Jei buvo bandomas antrasis variantas, jis atrodė skystokai. Panašų vertinimą galima pridėti prie Crispino Gloverio įkūnijamo dėdės Džiuljano. Lyg ir galima sakyti, kad pavyko perteikti šio veikėjo ekscentriškumą ir baisios tragedijos pasekmes… Bet ir negalima tvirtinti, kad visą tai buvo nuosekliai ir kokybiškai įvykdyta.

… ir pabaigai

„Mes visada gyvenome pilyje“ yra filmas, kurį gali tuo pat metu ir mylėti, ir neapkęsti. Meilę ir susižavėjimą kelia iki smulkiausių detalių atidirbtas skirtingų scenų pastatymas. Jeigu iš konteksto ištrauki kelis filmo epizodus ir išnarstai juos po kaulelį, negali paslėpti susižavėjimo režisiere Stacie Passon. O bet tačiau… Sudėjus viską į visumą, mes negauname to, ką turėjome gauti – įtempto siužeto dramos. Įtampa taip ir neužkunkuliuoja seanso metu ir, matyt, pasklinda po mažas detales, kurioms kūrėjai teikė dėmesio daugiau nei tam, kas įtraukia didžiąją dalį žiūrovų

7.9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
7.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles