Rio, aš tave myliu

Rio, I Love You

2006 m. 22 režisieriai iš įvairių pasaulio šalių viešai deklaravo savo meilę elegantiškajam Paryžiui trumpametražiais filmais, kurie sugulė į originalų projektą „Myliu tave, Paryžiau“ („Paris, je t‘aime“). 2009 m. pirmajame projekte vaidinusi Natalie Portman (ją galima išvysti Tomo Tykwerio režisuotame segmente „Faubourg – Saint-Denis“), pratęsė idėją ir projektą perkėlė į Niujorką – meilės prisipažinimus šiam miestui išsakė 11 režisierių, kurių bendras darbas tapo filmu „Myliu tave, Niujorke“ („New York, I Love You“). 2014 m. pasakoti meilės istorijas atėjo laikas Rio de Žaneirui.

Būtent čia gimsta linksmos, liūdnos, romantiškos, ironiškos ar kartais net ir kiek šiurpokos istorijos. Ponia Niekas, gyvenanti gatvėje; kaprizinga moteris ir jos neįgalus vyras; įspūdingas smėlio skulptūras statantis menininkas; populiarus aktorius, pirmą kartą atvykęs į Rio; pora, bandanti atgaivinti jausmus; gyvenimo aplamdytas boksininkas; švelniai tariant, keistokas padavėjas; baleto šokėjai; sklandytojas; gatvės vaikas, laukiantis Jėzaus skambučio – tiek ir dar daugiau spalvingų personažų ir jų istorijų telpa amžinai vasariškame Rio de Žaneiro mieste. Saulė, vanduo, smėlis, amžina vasara ir amžinos atostogos – būtent tai, kas asocijuojasi su šiuo antruoju pagal dydį Brazilijos miestu (6,02 mln. gyventojų), iki 1960 m. buvusiu šalies sostine.

Šįkart prie projekto prisidėjo 10 režisierių. Po Rio saule ir laiminančio Jėzaus ištiestomis rankomis sutilpo brazilo Andruchos Waddingtono („Lopė de la Vega“/ „Lope“, 2010 m.; „Smėlio namai“/ „Casa de Areia“, 2005 m.), italo Paolo Sorrentino („Didis grožis“/ „La grande bellezza“, 2013 m., „Il divo“, 2008 m.), brazilo Fernando Meirelles („360 laipsnių meilės ir nuodėmių ratu“/ „360“, 2011 m.; „Dievo miestas“/ „Cidade de Deus“, 2002 m.), australo Stephano Elliotto („Priscila – dykumos karalienė“/ „The Adventures of Priscilla, Queen of the Desert“, 1994 m.), amerikiečio Johno Turturro („Žigolo“/ „Fading Gigolo“, 2013 m.), meksikiečio Guillermo Arriagos („Deganti lyguma“/ „The Burning Plain“, 2008 m.), korėjiečio Im Sang-soo („Pinigų skonis“/ „Do-nui mat“, 2012 m.), brazilo Carloso Saldanhos („Ledynmečio“/ „Ice Age“, 2002 m., 2006 m., 2009 m. ir „Rio“, 2009 m., 2014 m. animacinių filmų ir jų tęsinių autorius), brazilo José Padilhos („Robotas policininkas“, 2014 m.) ir libanietės Nadine Labaki („Karamelė“/ „Sukkart banat“, 2007 m.) režisuotos istorijos.

Nors žinomų aktorių skaičiumi „Rio, aš tave myliu“ gal ir nusileidžia savo pirmtakams, bet ir čia galima išvysti keletą gerai pažįstamų veidų: Harvey Keitelį, Vincentą Casselį, Johną Turturro, Vanessą Paradis, Fernandą Montenegro ir keletą kitų. Kadangi visa filmo koncepcija – trumpametražių pasakojimų mozaika, čia nėra pagrindinių ar antraplanių vaidmenų – visi personažais ir juos vaidinantys aktoriai pasirodo pakankamai trumpai ir vėl dingsta megapolio minioje.

Kaip ir pirmuose šio projekto filmuose, daug dėmesio skiriama ne tik personažams ir jų istorijoms, bet ir miestui. Miestas tampa ne tik fonu, kuriame plėtojamas pasakojimas, bet ir savotišku atskiru personažu. „Rio, aš tave myliu“ suteikia unikalią galimybę išvysti miškų, kalnų ir jūros apsuptą Rio de Žaneirą. Įspūdingi panoraminiai vaizdai parodo ir auksinius paplūdimius, ir didingus kalnus, ant vieno kurių stūkso milžiniška (38 m aukščio) laiminančio Jėzaus statula, tapusi šio miesto simboliu, ir dangaus mėlynumo įlanką, aplink kurią ir išsidėstęs Rio miestas, ir ištisus žalių miškų plotus – tai vienas seniausių Brazilijoje Tižukos nacionalinis parkas, užimantis 33 km2 plotą ir laikomas didžiausiu urbanizuotoje vietovėje esančiu mišku visame pasaulyje. Tik Rio taip vieningai susilieja įspūdinga gamta ir civilizacija, tarsi inkliuzas įsispraudžianti į gamtos glėbį.

Vieno bendro siužeto visam filmui taip pat nėra – visas filmas tarsi mozaika susideda iš įvairių atskirų pasakojimų, kuriuos vienija meilės (plačiąja prasme) ir Rio de Žaneiro temos. Kaip ir antrajame filme Myliu tave, Niujorke“ ir priešingai nei pirmajame „Myliu tave, Paryžiau“, Rio pasakojimų tėkmė nėra griežtai suskirstyta segmentais – aišku, kada baigiasi vienas, o kada prasideda kitas segmentas, tačiau perėjimas jokiomis antraštėmis ar pavadinimais nepažymimas.

Apie techninę pusę ir garso takelį galima pasakyti tą patį – priklauso nuo segmento. Viename, galima išgirsti V. Paradis dainą, kitame skamba Lotynų Amerikai būdingi ritmai. Kaip jau minėjau, tokio perėjimo iš vieno segmento, kai „Myliu tave, Paryžiau“ nėra. Kartais tai pavyksta sklandžiau – vieni personažai sujungia kito – jau naujo – segmento erdves, kartais prasčiau, pasirenkant tiesiog juodą ekraną. Viename segmente buvo matyti labai akivaizdi ir labai prasta kompiuterinė animacija.

Deja, nežinia, ar todėl, kad Paryžius – miestas, turintis ypatingą stiprią dvasią, ar todėl, kad pirmasis filmas buvo originalus projektas savo idėja ir koncepcija, o jo tęsiniai – tik pirmojo atkartojimas, „Rio, aš tave myliu“ su „Myliu tave, Paryžiau“ negali net iš tolo lygintis. Lengvos vasariškos istorijos „susižiūrės“ lengvai, bet nei tokio šarmo, kokį galima pajusti žiūrint pirmąjį filmą, nepaskleis, nei kokio nors gilesnio kabliuko nepaliks. Kita vertus, kadangi šie filmai – daugiau mažiau yra reklaminės odės, kuriose dedikuojama meilė vienam ar kitam miestui, tikėtis išvysti tamsiąją pusę neverta. Todėl „Rio, aš tave myliu“ nebus nei priemiesčių lūšnynų, nei narkotikų gaujų karų, nei ginkluotų vaikų, lakstančių gatvėmis, nei nekontroliuojamo nusikalstamumo – tai yra nieko, ką matėte „Dievo mieste“. Tik gražus, nuotaikingas, vasariškas turistinis atvirukas, pasiųstas iš Kopakabanos paplūdimio.

„Rio, aš tave myliu“ – šilta, lengva, vasariška meilės dedikacija vienam didžiausių Brazilijos miestų, nukelianti žiūrovus į Pietų Ameriką bei leidžianti pasigrožėti unikalios gamtos apsuptyje įsikūrusio miesto vaizdais ir juose sirpstančiomis istorijomis. Jau trečiasis unikalios idėjos tęsėjas savo pirmtakui „Myliu tave, Paryžiau“ smarkiai nusileidžia, tačiau kaip neįpareigojantis lengvas reginys gali būti vartojamas. O jei domina kelionės, tolimi kraštai, ar tiesiog tiems, kas ilgisi vasaros, „Rio, aš tave myliu“ gali būti visai nebloga stotelė kino žemėlapyje. Beliks laukti kitų tęsinių. Artimiausios kryptys: Jeruzalė ir Šanchajus.

Patiks, jei patiko: „Myliu tave, Paryžiau“, „Myliu tave, Niujorke“, „Septynios dienos Havanoje“ („7 días en la Habana“ 2012 m.), „Visi nematomi vaikai“ („All the Invisible Children“, 2005 m.)

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles