Režisierius Hismanas Zamanas gimė Irake, o Norvegijoje baigė kino akademiją, todėl turbūt nieko keista, kad jo darbe „Prieš iškrentant sniegui“ susipina šios iš pirmo žvilgsnio labai vienas nuo kito nutolę, tačiau pačiam režisieriui gerai pažįstami geografiniai ir kultūriniai ekstremumai. „Prieš iškrentant sniegui“ – pirmasis šio režisieriaus ilgametražis filmas. Ši juosta pelnė keletą apdovanojimų: Geteborgo tarptautiniame kino festivalyje pripažinta geriausiu Šiaurės filmu, Tribekos kino festivalyje apdovanota už operatoriaus darbą bei nominuota geriausio filmo kategorijoje.
Filmas pasakoja jauno kurdų berniuko Sijaro kelionę per Europą. Sijaras, priešingai nei kiti migrantai, vyksta į Europą ne laimės ar geresnio gyvenimo ieškoti – į pavojingą ir varginančią kelionę jis leidžiasi iš pareigos. Jo sesuo Nermin nepaklusdama tėvų valiai pabėga iš suplanuotų vestuvių ir suteršia šeimos garbę, kurią nuplauti gali tik kraujas – Sijaras per visą Europą seka sesers pėdomis ketindamas atkeršyti mirtimi. Tačiau pati kelionė ir per ją užsimezgusi draugystė pamažu keičia Sijaro suvokimą. Sijaras turi iš naujo perkainoti vertybes ir spręsti, ar tebenori tęsti užsuktą mirtino keršo ratą.
„Prieš iškrentant sniegui“ – kelio filmas. Nuo saulėto ir dulkėto kaimelio Irako Kurdistane iki karščiu tvoskiančio Stambulo, per debesuotą Berlyną iki sniegu nukloto Oslo – Artimuosiuouse Rytuose prasidėjusi kelionė vingiuoja per visą Europą iki pat Šiaurės. Tai filmas, kur nueitas kelias tampa svarbesnis, nei kelionės tikslas, iki kurio buvo einama.
Įdomu stebėti Sijaro, kaip personažo, raidą. Kelionė šį berniuką, užsidegusį fanatišku entuziazmu subrandina į vyrą. Gyvenimas parodo, kad, atrodytų, net toks tvirtas suvokimas, apie tai, kas yra garbė, gali susvyruoti.
Kitas įdomus dalykas – kultūriniai skirtumai. Režisierius šioje juostoje supriešina nepajudinamas tradicijas ir archaišką požiūrį su paprasčiausiu žmoniškumu. Pagrįstai keliamas klausimas, kiek svarbios tokios tradicijos šiuolaikiniame pasaulyje.
Nei pagrindinių veikėjų (Sijaro, Evin), nei bendras aktorių kolektyvo darbas nepasižymi ypač dideliu meistriškumu, tačiau šis filmas, kone pseudodokumentiškai fiksuojantis realybę, gilinasi ne tiek į konkrečius personažus, kiek į kultūrinius skirtumus ir jų nulemtą pagrindinio personažo Sijaro pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, bei šių evoliuciją. Gal kiek ir paradoksaliai nuskambės, bet Sijaro požiūrio kismą lemia ne tiek pats Sijaras, kiek jį veikiantis išorinis pasaulis ir naujos patirtys. Sijaras – kaip personažas – tik atspindi ir įkūnija tą pokytį.
„Prieš iškrentant sniegui“ – tai pasakojimas apie garbę, tradicijas ir kelionę, keičiančią požiūrį. Kontrastingas Europos ir Azijos vietovių peizažas, detalės iš kasdienio ir įprasto, bet mums menkai pažįstamo ir egzotiško irakiečių gyvenimo, griežtas, bet ilgainiui kintantis pagrindinio personažo požiūris į gyvenimo vertybes suteikia šiai juostai savitumo ir išskiria iš tradicinių kelio filmų.
