Irano, kaip ir kitų Artimųjų rytų šalių kinas, Lietuvos žiūrovams vis dar yra šiokia tokia egzotika. Tačiau po truputį atrandame Iraną – apie gimtąjį Teheraną savo filmuose „Persepolis“ (2007) ir „Vištiena su slyvomis“ („Poulet aux prûnes“, 2011) su meile kalba iraniečių kilmės prancūzų menininkė Marjane Satrapi; turėjome galimybę stebėti Irano valdžios dėl savo kūrybos persekioto ir netgi kalinto režisieriaus Mohammad Rasoulof poetišką juostą „Baltosios pievos“ („Keshtzar haye sepid”, 2009),o bene labiausiai susidomėti šios šalies kino menu privertė režisierius Asghar Farhadi su savo jautria ir labai žmogiška drama „Išsiskyrimas“ („Jodaeiye Nader az Simin“, 2011), atnešusia jam 66 apdovanojimus, tarp kurių – „Auksinis lokys“ Berlyno kino festivalyje, „Auksinio gaublio“ ir „Oskaro“ apdovanojimai už geriausią filmą užsienio kalba. 2013 m. režisierius pristato naują juostą „Praeitis“, pelniusią Kanų kino festivalio Ekumeninės žiuri prizą bei Auksinės palmės šakelės nominaciją, o aktorei Bérénice Bejo atnešusią geriausios aktorės apdovanojimą.
Ahmadas iš Irano į Prancūziją atvyksta sutvarkyti skyrybų formalumų. Jau keleri metai jis su žmona Mari nebegyvena kartu, moteris dabar turi kitą vyrą ir nori pradėti naują gyvenimo etapą. Tik atvykęs Ahmadas patenka į dramatišką ir skaudų santykių aiškinimosi verpetą. Vyras netrunka pastebėti tarp savo vis dar oficialios žmonos Mari ir paauglės dukros Liusi tvyrančią nesantaiką. Iškyla praeities paslaptis, aptemdanti ir taip niūrius santykius.
Asghar Farhadi kūryba žavi tuo, kad režisierius, kalbėdamas apie labai gyvenimiškas ir realias problemas sugeba subtiliai paliesti pačius jautriausius moralinius klausimus ir taip įsismelkti į žiūrovų širdis. Tai filmai, liekantys ilgam, verčiantys mintimis prie jų vėl ir vėl grįžti. Sukrečiantys savo paprastumu ir nuoširdumu, giliai užkabinantys ir nepaleidžiantys.
„Praeitis“, kaip ir „Išsiskyrimas“, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų šis kalambūras, taip pat kalba apie išsiskyrimą. Apie išsiskyrimą, kuris įvyksta anksčiau nei galutinai nutrūksta santykiai ir apie nesugebėjimą išsiskirti su praeitimi, kuri gali apsunkinti dabartį ir sugriauti ateitį. Tai filmas apie žmonių santykius ir moralinius įsipareigojimus bei atsakomybę už poelgius, apie skausmą, kurį sukelia patys artimiausi.
Dėl to, kad iš esmės nepasako nieko naujo ir nagrinėja vos ne identiškus santykius kaip ir „Išsiskyrime“, A. Farhadi sulaukė šiokios tokios kritikos. Galima pritarti šiai nuomonei, tačiau „Praeitis“ yra per se emociškai stiprus ir sukrečiantis filmas, jo nebūtina sieti ar lyginti su ankstesniu A. Farhadi darbu. Be abejo, panašumų ir paralelių galbūt ir nepavyko išvengti, bet ar ne tai ilgainiui ir formuoja savitą kiekvieno kūrėjo stilių ir braižą?
Filmo krūvis tenka Lietuvos žiūrovams jau pažįstamiems aktoriams – Bérénice Bejo („Populiari mergina“ / „Populaire“, 2012; „Artistas“/ „Artist“, 2011; „Agentas OSS 117: Kairas – šnipų lizdas“ / „OSS 117: Le Caire, nid d‘espions“, 2006), Tahar Rahim („Pranašas“/ „Un prophet“, 2009) ir mažiau žinomiems Pauline Burlet (atlikusios dešimtmetės Edith Piaf vaidmenį 2007 m. filme „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“/ „La môme“) bei iraniečiui Ali Mosaffa.
Gražioji Bérénice Bejo šiame filme yra nuostabi. Mari emocijas ši argentiniečių kilmės prancūzų aktorė perteikia stipriai ir įtikinamai. Dabar belieka tik spėlioti, kokią Mari būtume išvydę, jei ją būtų įkūnijusi kita garsi prancūzų aktorė, Oskaro laureatė Marion Cotillard, kurios kandidatūra taip pat buvo svarstoma šiam vaidmeniui. Tačiau vertinant tiktai, ką turim, galima neabejotinai teigti, kad B. Bejo darbas „Praeityje“ – ko gero pats stipriausias ir brandžiausias šios aktorės vaidmuo. Bent kol kas. Jaunoji Pauline Burlet su jai patikėtu Liusi vaidmeniu irgi puikiai susitvarko. Skirtingi, bet įtikinantys ir vyriškieji personažai – A. Mosaffa Ahmedas ir ypač T. Rahim Samiras.
Be puikaus aktorių darbo, temos paprastumo ir jautrumo, kuris išsivysto į daugiasluoksnišką etinę problematiką, žavi ypatingas režisieriaus atidumas detalėms, kurių nedėmesingas žiūrovas iš karto gal ir nepastebėtų. Tačiau visa tai nėra smulkmeniškumas – tai tikslingos užuominos ir aliuzijos, preciziškas „sustygavimas“, tiek indikuojantis išorinius kontekstus, tiek plėtojantis vidinę filmo įtampą. Filmo pradžioje Mari pasitinka Ahmadą oro uoste – iš pradžių jie kalbasi per stiklą – t.y. tarsi begarsiame kine matome, kad personažai kalba, tačiau jų žodžių negirdime: kino kritikų nuomone, tai subtili režisieriaus užuomina į nebylųjį kiną, t.y. – į praeitį.
Filmas „Praeitis“ sukrečia ir nepaleidžia. Tai rimtas, nepramoginis kinas, paliekantis daug apmąstymų. Truputį apmaudu, kad šis filmas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu (neskaitant jau minėto Kanų kino festivalio ir Palm Springso tarptautinio kino festivalio) nesulaukė tokio apdovanojimų lietaus, kokio galėjo tikėtis, tačiau, žinia, meninė vertė nuo apdovanojimų skaičiaus nesikeičia.
