Šauniojo kanadiečių aktoriaus Ryano Goslingo žiūrovams pristatinėti tikrai nereikia. Savo karjerą pradėjęs televizijos projektuose dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje, didžiajame kine jis pradėjo rodytis nuo 2000 m. Tačiau R. Goslingas – talentinga ir įvairiapusė asmenybė, tad vien vaidyba neapsiriboja. Aktorius ne tik vaidina, bet ir kuria muziką bei pats dainuoja, nuo 2010 m. jau prodiusavo penkis filmus. 2014 m. atėjo laikas išbandyti savo jėgas scenarijaus rašymo ir režisūros srityse. Tačiau jei kitur R. Goslingas tik žavi savo gebėjimais ir talentais, tai režisūrinis ir scenaristinis debiutas, deja, smarkiai prisvilo.
Lost Riveris – nususęs, aukštom žolėm apaugęs kaimiūkštis kažkur neaprėpiamose JAV platybėse. Čia gyventojų mažai, o ir tie patys glaudžiasi baigiančiuose griūti sukiužusiuose namuose, regėjusiuose tikrai geresnių laikų. Viename jų gyvena vieniša motina Bili (akt. Christina Hendricks), auginanti du sūnus – paauglį Bounsą (akt. Iain De Caestecker) ir mažylį Frenkį. Tiek Bili, tiek Bounsas myli Frenkį ir abu savom pastangom stengiasi prisidėti prie šeimos gerovės, tačiau tarp jų tvyro tuštuma. Bili susiduria su finansinėmis problemomis ir paaiškėja, kad ji nebeišgali mokėti nuomos, kas reiškia, kad jei greitu metu neprasimanys reikiamos sumos pinigų, su abiem sūnumis atsidurs gatvėje, o jų namas bus nugriautas. Tačiau bankininkas Deivas (akt. Ben Mendelsohn) nedviprasmiškai leidžia Bili suprasti, kad, sutikdama dalyvauti jo organizuojamuose, švelniai tariant, kiek neįprasto žanro šou ir kitokiose savito skonio publikai skirtose pramogose, ji galėtų greituoju būdu gauti reikiamą sumą. Bili iš pradžių dvejoja, tačiau galiausiai ryžtasi pasinerti į pogrindinį makabriškų Deivo pramogų pasaulį. Savo ruožtu Bounsas bando uždirbti nors kiek pinigų pardavinėdamas iš griūvančių pastatų surinktas varines detales. Bėda tik ta, kad Lost Riverį – o tai reiškia, ir visus griuvėsius bei juose esantį varį – valdo vietinis nusikalstamos grupės vadukas (akt. Matt Smith), garsėjantis žiauriomis bausmėmis tiems, kurie jam nepaklūsta. Bounsas surizikuoja, ir žinoma, tokiu būdu sau pasirašo mirties (ar bent jau neatitaisomo kūno sužalojimo) nuosprendį. Tačiau Bounsas sulaukia savotiško palaikymo iš kaimynystėje gyvenančios merginos, prisistatančios Žiurke (akt. Saoirse Ronan); ji gyvena kartu su močiute (akt. Barbara Steele), kuri po to, kai valdžios sprendimu buvo įrengtas tvenkinys ir užlieti keli miestai (tarp jų – ir jos gimtasis), tapo labai keista ir nustojo kalbėti. Būtent iš Žiurkės Bounsas sužino apie povandeninius miestus ir jų Lost Riveriui užtrauktą prakeiksmą.
Filmo aprašymas intriguoja – atrodo, kad „Prarastoji upė“ pasiūlys fantasmagorišką kelionę po povandeninio miesto paslaptis – kažką panašaus į įspūdingąjį meksikiečių režisieriaus Guillermo del Toro „Pano labirintą“ („El labirinto del Fauno“, 2006 m.). Deja. „Prarastojoje upėje“ nieko tokio neišvystame. Žinoma, gal ir nėra visai teisinga kaltinti filmą ir jo kūrėjus dėl to, kad neatitiko išankstinio įspūdžio ar į jį dėtų lūkesčių, bet vis dėlto… Vis dėlto, mintis buvo tikrai nebloga, ir pasistengus ją buvo galima puikiai išvystyti ir įdomiai pateikti žiūrovams. Lost Riverio legenda apie povandeninius miestus ir jų prakeiksmą ekrane šmėsteli greituoju būdu – apie visa tai sužinoma iš pasakojimo ir seno dokumentinio filmo, susukto jau įrengus tvenkinį.
Vietoj to turime neoninėm šviesom apšviestą makabriškų Deivo pramogų karalystę, kurioje gausiai krauju aplaistyti pasirodymai tampa viskuo persisotinusių žiūrovų ypatingu pasilinksminimu. Tai slogi fantasmagoriška vieta, su klaidžiais koridoriais ir keistu, neapčiuopiamu klaiku tvyrančiu ore. Vėlgi, tai nėra prasta mintis, tačiau realizuota vis tik paviršutiniškai, kadangi filmo veiksmas blaškosi nuo Bili prie Bounso, t. y. nuo keisčiausias iškrypėliškas fantazijas tenkinančio Deivo pramogų klubo, prie nykesnio negu nykaus mirštančio amerikietiško kaimo, paskendusių miestų mistiką paliekant kažkur trečiam plane.
Ir – o taip, jei jau kine vaizduojamas lietuviškas kaimas dažnai tampa nacionalinio dydžio tragedija (ir, beje, viena didesnių bent jau iki šiol lietuvišką kiną kausčiusios stagnacijos priežasčių – nes, ei, jau XXI a., kiek gi galima?) bei atrodo, kad už tai nieko nebegali būti blogiau, vis tik padėtis nėra tokia beviltiška. Gali. Už lietuvišką kaimą kine mažiausiai penkiasdešimt kartų blogiau yra amerikietiškas kaimas. Žinoma ne tas, kur rodomos žaliuojančios rančos, siūruojantys neaprėpiami javų laukai ir baubojančios bei linksmai laigančios gyvulėlių bandos. Ne, su tokiu kaimu viskas yra gerai. Bet kai rodomi mirę ar mirštantys Amerikos kaimeliūkščiai, toks vaizdas kinematografine prasme yra nulinis, o vienintelis jausmas, kurį jis gali sukelti – buka neviltis, vedanti prie depresijos. „Prarastojoje upėje“ daug tokių vaizdų – sugriuvę, ar baigiantys griūti apleisti namai, šiukšlės, šlamšto krūvos, pažastis siekianti žolė. Nė lašo grožio, nė lašo estetikos, nors režisierius ir stengiasi. Kartais vis tik galima pamanyti, kad „Prarastoji upė“ savotiškai bando priartėti prie Auksiniu gaubliu apdovanoto rusų režisieriaus Andrejaus Zvyagintsevo „Leviatano“ („Leviafan“, 2014), tačiau vis tik nors ir „Leviatane“ matome apleistą, beveik nebegyvenamą kaimą, šie filmai nelyginami ir nesulyginami – A. Zvyagintsev‘as vis tik sugeba netviskančiai aplinkai suteikti poetiškumo. O R. Goslingui to, deja, nepavyksta pasiekti.
Kalbant apie personažus, vėlgi, neišeina pasakyti, kad jie visi – vienodi ir neįdomūs. Tačiau vis tik vaizdas, kurį matome ekrane, neįtraukia, personažai neįtikina, juos siejantys vidiniai ryšiai – neaiškūs, padalytas dėmesys ir laikas neleidžia nei vienam normaliai atsiskleisti – taigi čia vėl keli nemenki akmenys į R. Goslingo režisūrinį daržą. Vertinant bendrai, aktorių darbas neblogas, nors kažko labai įspūdingo ir nepademonstruoja (vėlgi – todėl, kad nėra nei kaip, nei kada). Stipriausią įspūdį palieka iškrypusių fantazijų bankininkas Deivą vaidinantis australų aktorius Benas Mendelsohnas. Bili ir Žiurkę vaidinančios atitinkamai amerikietė Christina Hendricks ir airė Saoirse Ronan irgi atrodo neblogai, tačiau vidinės dramos, perteiktos personažams, pritrūko. Vieną pagrindinių – Bounso – vaidmenį atlikęs škotų aktorius Iainas De Caesteckeris savo vaidyba nesužavi. Kitų pasirodymai, įskaitant R. Goslingo žmonos Evos Mendes bei alžyriečių kilmės prancūzų aktoriaus Cezario laureato Reda Katebo – per daug trumpi ir per mažai atskleisti.
Techninė pusė irgi nedžiugina. Kaip jau minėta aukščiau, akivaizdu, kad kinematografijos prasme buvo stengtasi ir netgi pavyko pagauti keletą neblogų vaizdų, užgriebti mistinės ar slogios nuotaikos, suteikti kadrui poetiškumo. Tačiau tie momentai – visiškai trumpi ir atsitiktiniai. Kameros darbas – vidutiniškas, dažnai ekrane matomas vaizdas primena pigią pseudodokumentiką. Vaizdo montažas varginantis – chaotiškas šokinėjimas nuo vieno personažo prie kito sujaukia ir taip ne itin stiprią siužetinę liniją. Garso takelis nėra visai beviltiškas ir kartais visai neblogai prisideda prie bendros nuotaikos kūrimo. Bėda tik ta, kad vaizdai, kuriems garsas kuria foną, per silpni. Taigi garso takelis neišgelbsti nulinės kinematografinės ir silpnos režisūros.
„Prarastoji upė“ – ambicingas, tačiau nevykęs R. Goslingo režisūrinis debiutas, patvirtinantis aksiomą, kad, jei esi geras aktorius, tai dar nereiškia, kad būtinai būsi geras režisierius. Tiesa, filmas turi potencialio ir kai kurios idėjos, pateiktos kitu kampu, galėjo virsti tikrai įspūdingu reginiu bei intriguojančia istorija, tačiau šįkart, deja, taip nenutiko.
