Daugiau garso ir šviesų

We Are Your Friends

Trumpametražių juostų scenaristas ir režisierius, kanadietis Maxas Josephas susigundė pristatyti viso pasaulio žiūrovams itin retą svečią kine. Debiutiniam darbui jis pasirinko klubinėtojų ir elektroninės muzikos kūrėjų temą, kuri, beje, pirmą kartą taip plačiai pasirodo didžiuosiuose ekranuose. Kino kūrėjo dėka, pagaliau kino mylėtojams atsiranda puiki proga susipažinti su labai spalvingu ir kartu pavojingu didžėjų pasauliu, kuriame negalioja jokios taisyklės, tik muzika, ritmas ir daug įvairiausių pagundų, galinčių gyvenimą paversti į neužmirštamą pasaką, arba akimirksniu jį sugriauti.

Apie ką mes čia…

Pradedantysis didžėjus Koulas gauna puikią galimybę išgarsėti. Jis tampa kadaise žinomo didžėjaus ir muzikinio prodiuserio Džeimso auklėtiniu, kuris jam žada ne tik šlovę, bet ir kalnus pinigų. Viskas lyg ir būtų puiku, tačiau tarp vaikino ir jo vadybininko atsiranda kliūtis. Labai simpatiška kliūtis vardu Sofija. Koului galiausiai tenka rinktis – ar pasiduoti jausmams ir žavingos merginos vilionėms, ar visgi išlikti ištikimam savo vadybininkui…

Kūrinio vidus

Kas domisi kinu ir yra peržiūrėjęs šimtus, o gal net ir tūkstančius filmų, galėtų pasakyti, jog klubinės muzikos tema kine yra beveik nenagrinėjama. Dažniausiai į filmų prodiuserių ir režisierių akiratį pakliūna biografinės dramos apie roko ar kantri muzikantus, repo žvaigždes ar net klasikinės muzikos atstovus ir džiazo atlikėjus, todėl vien jau tas faktas, jog pagaliau į kino teatrus atkeliauja filmas, visiškai nesusijęs su matytais projektais tiek savo tema, tiek ritmais, pasidaro išties smagu. Visgi, nauji vėjai kino pramonėje ne toks ir dažnas reiškinys.

Taigi, patį filmą galima įvardyti kaip tam tikrą „Magiškojo Maiko“ versiją, skirta tik mergaitėms, bet be apsinuoginusių vyrų, nors ir to čia buvo. Kodėl taip sakau? Atsakymas paprastas. Juostos koncepcija ir jos pateikimo būdas visiškai nesiskiria nuo jau minėto Steveno Soderbergho filmo. Tai nėra blogai, tačiau nieko naujo mes ir nepamatome. Filmas mums siūlo standartinę istoriją apie svajotojus, kurie bando kapstytis kaip įmanomi šiame žiauriame pasaulyje, kol galiausiai jiems pradeda sektis. Tačiau, atsiranda moteris (kažkaip net nenustebino), kuri sugadina viską. Pagrindinis herojus įsimyli, pradeda daryti nesąmones, kol galiausiai pradangina viską, dėl ko taip stengėsi. Jeigu jau pamokslauti, tai išties juokinga tendencija į tokio pobūdžio filmus kišti tokia banalią ir klišėmis apipintą istoriją apie meilės trikampį. Tuo pačiu parodant, kokia mergina yra kvaiša, jog būna tik su tais, su kuriais jai patogu būti, bet galiausiai jai į smegeninę ateina ir protingos mintys, ji bando pasikeisti ir sutvarkyti savo suknistą gyvenimą. Galima prirašyti labai daug visko apie šią prastą istoriją, tačiau nebus malonumo vėliau žiūrėti filmo.

Pliusu galima įvardinti tai, jog ganėtinai įdomiai parodytas klubinėtojų gyvenimas ir jų pagundos. Netrūksta sekso, narkotikų ir alkoholio vartojimo, kietų bičų ir dieviškai atrodančių panų ir, žinoma, naktinių didžėjų pasirodymų. Tai bene geriausios filmo vietos. Na, dar ir kai kurie šokiai priverčia nusiteikti maloniam žiūrėjimui. Gaila, kad jų buvo vos keli.

Juostos herojai neįdomūs. Tokie herojų portretai jau šimtą kartų matyti kine. Gražuolis plevėsa, turintis svajonę, gražiausia klubo mergina, kuri atkreipia į jį dėmesį ir, žinoma, jos vaikinas, kuris jos pavydi, bet negerbia. Na, o fone dar keli draugeliai, kurie visiškai skiriasi vienas nuo kito, todėl sudaro neblogą stereotipų karuselę. Turime ir seksualų mačo, „kačioką“ ir vaikį. Tačiau, visi šie veikėjų pateikimai ne tik, kad neatskleidžia jų charakterių, bet dar ir kiekvienas jų sprendimas atrodo mažiausiai kvailai. Žiūrovas priverstas filmo metu likti vienas, nes nesijaučia joks kontaktas nei su vienu iš jų, todėl nei pergyveni dėl herojų, nei džiaugiesi dėl jų laimėjimų, nieko. Lyg ekrane matytume vaiduoklius, kurie nesugeba paliesti mūsų širdžių.

Pasibaigus filmui nelieka jokio jausmo, jokių minčių ar apsvarstymų, tik malonus ir nepiktybinis pojūtis. Tai vienkartinė juosta, kurią galima pasižiūrėti tik tuo atveju, jeigu kine nerodo nieko gero, o norisi kažkaip prastumti laiką.

Techninė juostos pusė

Tiesa, jeigu jau istorija, siužetas ir pati režisūra neteikia jokio išskirtinumo, tai techninės pusės niuansai išties stebina. Pirmiausia, tai nuostabus operatoriaus darbas. Labai išskirtinis filmavimo stilius ir veiksmo pateikimo būdas, kuris primena puikius reklaminius ar net muzikinius klipus. Taigi, pati juosta viso jos rodymo metu primena didelį, pusantros valandos besitęsianti ir puikiai nufilmuotą klipą.

Taip pat ir muzika suteikia tik maloniausius prisiminimus. Nors nesu didelis klubinės muzikos gerbėjas, tačiau keli gabalai net mane, roko ir metalo gerbėją, privertė pajusti ritmą ir linguoti galva nuo suteikiamo muzikinio malonumo ir iš kiekvieno kampo besiliejančios ritmų oazės. Žinoma, labiausiai patiko „We Are Your Friends“ kūrinys, kurį, matyt, reikės įsimesti į muzikinį grotuvą.

Juostos montažas neblogas, ypač viena scena, kurioje pagrindinis herojus galerijoje susilieja tiek su muzika, tiek su nutapytais paveikslais. Tai atrodo stulbinančiai. Puikus filmo priedas, kurį galima laikyti geriausiu visos šios juostos akcentu. Garso montažu skųstis negalima, viskas atlikta gerai. Taip pat, filmo spalvų paletė ir aktorių apranga labai krito į akis. Žinoma, gerąja prasme.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme apie aktorių profesionalumą negali būti jokios kalbos, ypač, jeigu šnekama apie pagrindinius herojus, kuriuos suvaidino Zacas Efronas ir Emily Ratajkowski. Medinė abiejų aktorių vaidyba vertė jausti svetimą gėdą, ypač dėl Emily, kuri be savo tobulų kūno linijų, labai dailios krūtinės ir užpakalio, na dar ir kojų, nieko daugiau negali pasiūlyti. Bežiūrint į ją, galima pamatyti sąsajas su dar vienu vaidybos medžiu, kuri dar žinoma kaip Kristen Stewart. Taip, Emily turi Kristen Stewart sindromą, todėl matyt jos taip dažnai ir nekviečia filmuotis. Na, o roles ji gauna patys žinome kaip. Kas domisi Holivudu ir jo užkulisiais, puikiai žino šios merginos reputaciją.

Geriausiai iš visų aktorių pasirodė žinoma Wesas Betley‘is, suvaidinęs Džeimsą, na ir žinoma talentingasis Jonas Bernthalis, kuriam atiteko sukto draudimo agento rolė. Prie jų prisidėjo ir keli vaikinukai, kuriuos suvaidino Jonny‘is Westonas, Alexas Shafferis ir Shilonas Fernandezas. Visi jie nevaidino, tačiau bent jau rūbai ir stilius jų buvo tikrai priimtinas ir labai tiko prie bendro filmo konteksto.

Verdiktas

„Daugiau garso ir šviesų“ – tai standartinė istorija apie svajotoją, kuris savo kelyje sutinka labai gražią, bet užimtą merginą, bando prasisukti muzikos versle kartu su savo artimais draugais ir dar visais įmanomais būdais trokšta pažinti save ir savo galimybių ribas. Filmas be banalios ir šimtą kartų matytos istorijos ir siužetinės linijos vystymo sugeba pasiūlyti išties puikų garso takelį, išskirtinį kameros darbą ir bent jau neblogai pateiktą naktinių klubų lankytojų ir didžėjų gyvenimą, verdantį pravėrus klubo duris. Tačiau, tuo ir pasibaigia visi šios vienkartinės juostos privalumai, kuri užsimiršta tą patį akimirksnį, vos žengus iš kino sales.

6.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles