Įdomių ir stiprių, gilią potekstę turinčių dramų „Cafe de Flore“, „Dalaso klubas“ ir „Laukinė“ virtuozas ir Oskarui nominuotas režisierius Jeanas-Marcas Vallee pristato dar vieną dėmesį pritraukiančią ir kelis metus atidėliotą komedinę dramą apie artimo žmogaus netektį ir meilės svarbą su vienu iš iškiliausių mūsų dienų jaunosios kartos aktoriumi Jake‘u Gyllenhaalu pagrindiniame vaidmenyje.
Kino kūrėjas šįkart bando iš gana pozityvios perspektyvos pažvelgti į žmogaus vidines kančias ir parodyti, jog kiekvienas gyvenimo etapas tai tik kažko naujo pradžia – savęs atradimo ir pažinimo kelionė. Žiūrovams, žinoma, tai kartu ir įdomi pramoga su gilia mintimi, kuri galbūt atneš atsakymus į itin svarbų gyvenimo klausimą – kaip suvokti meilę?
Apie ką mes čia…
Investicijų brokeris Deivisas važiuodamas automobiliu su savo žmona patenka į kraupią avariją. Jis iš šio nelaimingo įvykio išsikapsto be jokio įbrėžimo, tačiau jo žmona atvežta į ligoninę miršta nuo sunkių traumų. Vyras patiria šoką, jis pradeda keistai elgtis ir matyti pasaulį visiškai kitokiomis akimis. Jam prasideda naujas gyvenimo etapas, kuriame jo lauks daugybė išbandymų ir sprendimų…
Kūrinio vidus
Filmo režisierius Jeanas-Marcas Vallee – tai vienas iš tų kino kūrėjų, kurio pavardė suteikia pasitikėjimo dėl juostos kokybės, o kartu ir priverčia dar labiau jos laukti. Sužinojęs apie „Praradimą“ 2014 metais, su nekantrumu jo laukiau. Tačiau dėl neaiškių priežasčių filmo prodiuseriai ir juostą kuruojanti studija filmą du kartus nukėlė. Ir štai, pagaliau, balandžio mėnesis atneša šį filmą į mūsų šalies kino sales. Ir… pasižiūrėjus tenka šiek tiek nusivilti, nes kai taip lauki tokio projekto, tai ir viltys yra didžiulės. Deja, bet šiuo atveju pasijaučiau panašiai kaip po filmo „Džoja“ peržiūros. Viskas lyg ir gerai, smagiai susižiūri, bet kartu ir kažko trūksta.
Šis dramatinis, o kartu ir komedinis pasakojimas prasidėjęs kraupia avarija įsibėgėja iš lėto, tačiau užtikrintais žingsniais sugeba pritraukti prie kino ekranų. Istorija paprasta kaip penki euro centai ir tas šiek tiek baugina, nes norėjosi kažkiek kitokios krypties, nei vien tik žmogaus pasakojimas, ką jis veikia netekęs žmonos. Tačiau, tai netrikdo. Na, nebent jeigu esi koks nors jautruolis, kuris po peržiūros būtinai prakeiks šį filmą, nes pagrindinis herojus elgiasi taip, lyg jam būtų nusispjaut į savo artimo žmogaus palaikus ir atminimą. Taigi, būtent taip ir vyksta pasakojimas. Siužetinės linijos vinimi tampa pagrindinio herojaus savęs nevaržymas ir bandymas pamatyti pasaulį kitokiomis spalvomis nei jis jį matė būdamas santuokoje. Gana įdomi perspektyva, tačiau yra vienas bet. Režisierius nesugeba sukontroliuoti paties personažo buvimo šiame filme. Pernelyg chaotiškai pateikia tai, kaip jis jaučiasi, ką jis veikia ir kaip keičiasi jo požiūris į matomą pasaulį. Tai šioks toks kadrų kratinys, kuris tiesiogine to žodžio prasme užknisa.
Atmeskime chaotiškai atrodantį pasakojimą ir susitelkime ties veikėjais. Praradęs žmoną ir visiškai abejingai dėl šios netekties atrodantis Deivisas sugeba susižavėti kita moterimi. Tačiau, žinoma, jų pažintis yra gana keista ir netgi, sakyčiau, verta romano puslapių. Tai stipriausias juostos akcentas, kai viskas vystoma labai sklandžiai. Kaip jie susipažįsta, kaip jie leidžia laiką ir kas tarp jų atsistos – nesakysiu, patys pamatysite, nes įdomiausios filmo vietos išpasakojimas lygus geram snukiadaužiui. Grižkime prie veikėjų. Taigi Deivisas labai įdomus ir daugiasluoksnis personažas, kuris atsiskleidžia atėjus kitai moteriai į jo gyvenimą. Ji, vardu Karen, yra taip pat turinti problemų moteris, kuriai irgi reikalinga pagalba, ir tą pagalbą Deivisas sugeba suteikti. Personažai visą filmo rodymo laiką papildo vienas kitą. Nemažiau svarbus yra ir Karen sūnus Krisas, kuris taip pat filme atlieka reikalingas siužeto vystymo funkcijas. Dėka berniuko pasirodymo filmas įgauna komiškumo ir lengvumo.
Apibendrinant, tai šiek tiek kitoks filmas, negu buvo galima tikėtis iš tokio kino meistro kaip Jeanas-Marcas Vallee. Tačiau jo naujausias filmas pačiame gale sugeba atpirkti nesklandumus ir siužetinės linijos chaotiškumą dėka graudinančios finalinės scenos. Taip, mane ji labai sugraudino. Ir jos dėka supranti, kad kaip besielgtum, kas bebūtum, bet meilė visada nugali.
Techninė juostos pusė
Muzika, muzika ir dar kartą muzika… Štai ji filme tikrai sukelia pozityvą ir leidžia labai lengvai sužiūrėti šia juostą. Kiekvienai scenai buvo parinkta kokia nors šauni muzikinė kompozicija ar daina, kuri užvesdavo, kuri leisdavo pasijusti herojaus kailyje ir kartu patirti jo emocinę būklę. Taip pat prie to prisidėjo ir smagus kameros darbas, kuris neišsiskiria nuo kitų panašių filmų, tačiau jo taikliai atrodantys rakursai sukelia malonų pojūtį peržiūros metu.
Filme nuvilia montažas. Labai nesklandžiai vystomas veiksmas, ir kelios scenos visiškai neįtraukiančiai įterptos į bendrą pasakojimo koncepciją. Atrodė kaip koks nors kadrų kratinys, kuriam ne vieta šioje juostoje. Garso montažas geras.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai… Čia jau nepasiginčysi – puiki vaidyba. Ir ta puiki vaidyba sklinda iš genialaus ir kartu tokio paprasto bičo, vardu Jake‘as Gyllenhaalas. Nuostabus pasirodymas, kuris galbūt nusipelnys ir JAV kino meno ir mokslo akademijos dėmesio. Aktorius atidavė visą save – tiek emociškai, tiek fiziškai. Nors tai ir nėra stipriausias jo karjeroje pasirodymas atsižvelgus į tai, kaip jis vaidino ankstesniuose keliuose filmuose, bet tai kartu ir vienas kol kas geriausių metų pasirodymų, kurį tik teko matyti.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė būrys kitų puikių aktorių. Vienas iš jų – tai visada nuostabus Chrisas Cooperis, kuriam teko suvaidinti Deiviso uošvį. Paliko įspūdį ir Naomie Watts pasirodymas. Nemažiau prie filmo aktorių kolektyvo kokybės prisidėjo ir jaunasis Judahas Lewisas, atlikęs Kriso vaidmenį.
Verdiktas
„Praradimas“ – lengvai žiūrimas, pozityvus ir kartais komiškas filmas, tačiau pernelyg daug chaoso į siužetinę liniją įnešantis jo pasakojimo tonas sukelia ne itin malonias akimirkas. Juostą gelbėja puiki aktorių vaidyba, gerai parinkta muzika ir itin graudinanti pabaiga, kuri galiausiai atsako į filmo pradžioje režisieriaus užduotą klausimą – ar meilė yra tikra?
