Holivude siaučiant tęsinių, priešistorių ir perdirbinių virusui jam neatsispiria ir Prancūzija. Laimei, tokios ryškios ir neabejotinos diagnozės kaip Sapnų fabrikui septintojo meno tėvynės kino industrijai nustatyti negalima, kadangi kasmet sulaukiame užtektinai originalių projektų, tačiau ir prancūzai kartas nuo karto mėgsta naujam gyvenimui prikelti kažkada jau besisukusias juostas. Pernai vasarą 1977 m. Claude‘o Berri komediją „Viena nepatogi akimirka“ (pranc. „Un moment d‘egarement“) naujai priminė to paties pavadinimo Jeano-François Richet režisuota versija su Vincentu Casseliu ir François Cluzet. Šiemet turime progos įvertinti prancūzišką argentiniečių romantinės draminės komedijos „Liūto širdis“ (isp. „Corazón de león“, 2013 m.) versiją „Prancūziška porelė“ (pranc. „Un homme à la hauteur“). Ją režisuoti ėmėsi Laurentas Tirardas, iki šiol žinomas kaip filmų „Mojeras“ (pranc. „Moliére“, 2007 m.), „Mažylis Nikolia“ (pranc. „Le petit Nicolas“, 2009 m.), „Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės sargyboje“ (pranc. „Astérix & Obélix: Au service de sa Majesté“, 2012 m.) ir „Mažylio Nikolia atostogos“ (pranc. „Les vacances du petit Nicolas“,2014 m.) kūrėjas.

Diana (akt. Virginie Efira) yra sėkminga advokatė. Tačiau, kaip ten sakoma – jei sekasi karjera, nesiseka meilė? Diana ką tik išsiskyrė su savo sutuoktiniu Bruno (akt. Cédric Kahn), kuris, deja, yra ir profesinis partneris. Maža to, susiginčijusi su Bruno Diana kažkur kavinėje paliko savo mobilųjį telefoną. Vis tik viskas nėra taip beviltiška, kadangi vieną vakarą suskambus namų telefonui atsiliepusi Diana sužino, kad jos mobilusis telefonas niekur nedingo ir yra saugiose rankose. Žavus vyriškas balsas pasiūlo susitikti kavinėje ir papietauti (ir, žinoma, grąžinti rastą telefoną). Pamynusi savo principus nesusitikinėti su nepažįstamaisiais Diana vis tik nueina į susitikimą su architektu Aleksu (akt. Jean Dujardin). Tik čia jos laukia šiokia tokia nedidelė, bet esminė staigmena… Žinoma, tai nėra pirmas ir paskutinis jų susitikimas, tačiau santykiams besiplėtojant vis labiau ir vis aštriau ryškėja fizinio skirtumo sukeltos moralinės dilemos.

Iš pažiūros lengva romantinė komedija sugeba užkabinti gana klasikinę – išorinis grožis vs. vidinis grožis problematiką. Ar iš tikrųjų mylimojo išvaizda nėra jau tokia nesvarbi? Kita vertus, ar vienas kitas fizinis trūkumas gali tapti kliūtimi meilei? Filmas aiškiai pasako, kad stereotipai apie tai, kas yra normalu, o kas ne, egzistuoja tik mūsų pačių galvose ir būtent tie vidiniai barjerai – o ne mylimojo išvaizda ar kitokie trūkumai – ir yra didžiausia kliūtis, kurią reikia įveikti.

Iš esmės prancūziškoji versija beveik pažodžiui atkartoja argentinietiškąją. Vis tik komedijų srityje paskutiniu metu besispecializuojančiam L. Tirardui pasakojimą pavyko įvilkti į prancūzišką rūbą taip, kad nežinantys, jog tai ne originalus filmas, o perdirbinys, ko gero, šią juostą galėtų įvardyti kaip klasikinį prancūziškos romantinės komedijos pavyzdį. Tačiau dėl teisybės vertėtų paminėti, kad prancūziška versija nėra visiškas „copy – paste“ variantas: režisierius šiek tiek pavarijuoja detalėmis, prideda keletą kurioziškų scenų, kurių nebuvo originaliame filme, kai kurias situacijas netgi dar labiau užaštrina.

Nors visi juokeliai praktiškai be išimčių sukasi viena tema, humoras daugeliu atvejų perteikiamas gana subtiliai – dažnai reikiamam efektui išgauti užtenka žvilgsnio ar mimikos, labai dažnai išnaudojamos žodžių žaismo atveriamos galimybės, personažų bandymas laviruoti siekiant išvengti pavojingų mandagumo ir korektiškumo pinklių.

Pagrindinis juostos krūvis tenka dviem aktoriams: belgei Virginie Efira ir prancūzui Oskaro laureatui Jeanui Dujardinui. Virginie Efira tai ne pirmas kartas, kai jos vaidinama veikėja sueina į porą su gana neįprastu partneriu: šiemet per prancūziškų filmų festivalį „Žiemos ekranai“ (pranc. „Ecrans d‘hiver“) rodytoje komedijoje „Kaip aš išsinuomojau šeimą“ (pranc. „Une famille à louer“, 2015 m.) smarkiai skyrėsi socialinė padėtis, o 2013 m. romantinėje komedijoje „Dvidešimties metų skirtumas“ (pranc. „20 ans d’écart“), kaip galima įspėti iš pavadinimo, didžiausia kliūtis meilei tapo nemenkas amžiaus skirtumas. Nors V. Efira savo vaidmenį atlieka visai neblogai, vis tik jos pirmtakė argentinietė Julieta Díaz vaidina daug emocingiau.

Tačiau, jei vertinant moterų pasirodymą Argentina įsiveržia į priekį 1: 0, pažvelgus į pagrindinius aktorius vyrus, Prancūzija netrunka atsigriebti (ir, jei tik taip galima pasakyti, netgi su kaupu). Žiūrint argentinietišką versiją su Guillermo Francella, tikrai niekaip neaišku, kuo šis gerokai vyresnis, akis vartantis vyras sugeba sužavėti jam į dukras tinkančią moterį. Ech, žinoma, tikrai meilei ribų nėra (o ta detalė, kad jis dar ir turtingas kaip Krezas, sakykim, ne tokia jau reikšminga)… Na, o bet tačiau kai ekrane nušvinta Jeano Dujarino šypsena, tokių abejonių net nekyla. Aktorius turi tiek charizmos ir šarmo, kad, anot vieno komentatoriaus, net ir kalbėdamas visiškas nesąmones be problemų galėtų tapti Prancūzijos prezidentu (žinoma, jei tik pats to norėtų). Geriausias savo aktorinio meistriškumo savybes J. Dujardinas pademonstruoja ne tik tada, kai šypsosi neatremiama šypsena, ar prapliumpa užkrečiančiu juoku, bet ypač tais momentais, kai staiga tampa mirtinai rimtas arba kai žvilgsniu pasako daugiau nei žodžiais.

Iš šalutinių personažų verta paminėti Dianos buvusį sutuoktinį, bet vis dar esamą profesinį partnerį Bruno (akt. Cédric Kahn), Dianos ir Bruno asistentę Korali (akt. Stéphanie Papanian), Alekso sūnų Bendži (akt. César Domboy), Dianos mamą Nikolę (akt. Manoëlle Gaillard). Visi jie, iš esmės, nuo originalių argentinietiškų personažų nedaug kuo skiriasi – gal tiktai Korali yra savitesnė ir labiau šaržuota kiek kita linkme, nei Jorgelinos Aruzzi vaidinama Korina Marcoso Carnevalle‘ės režisuotoje juostoje.

Taip prieiname ir prie techninės pusės, kuri šiame filme itin svarbi. Tiek originalas, tiek perdirbinys yra tie filmai, kurie atspindi (arba bent jau bando atspindėti) legendinę Jeano – Luco Godardo frazę, kad „Kinas yra gražiausia apgavystė gyvenime“. Būtent „Prancūziška porelė“ jus verčia manyti, kad J. Dujardinas yra žemesnis ne tik už V. Efirą, bet ir už visus kitus filmo personažus. Realus aktoriaus ūgis yra 1,82 m (V. Efira – 1,75 m). Kad jūs tuo patikėtumėt, pasitelkiamos net kelios technikos. Visų pirma – filmavimo gudrybės: kamera nukreipiama taip, kad į kadrą patektų tik J. Dujardino, esančio visai prie pat kameros, galva, kai kiti personažai, esantys kiek toliau, į kadrą pateka iki pusės; arba priešingai – J. Dujardinas filmuojamas iš tolesnės perspektyvos, taip sukuriant vaizdą, kad aplink jį esantys yra aukštesni, taip pat paprasčiausiai J. Dujardinas buvo filmuojamas klūpantis – taip į kadrą patekdavo tik iki pečių. Buvo pasitelktas dubleris – visose scenose, kuriose buvo filmuota iš nugaros, J. Dujardiną pakeitė kitas aktorius. Dar viena priemonė, kurios prireikia perteikiant vaizdą visu ūgiu, yra kompiuterinių technologijų pasitelkimas. Tik, bėda, tai pernelyg akivaizdžiai matoma ir kino magijos, verčiančios tikėti tuo, ko nėra, tokiais momentais nebelieka. Kaip matyti, pastangų įdėta nemažai, tačiau prisiminę kad ir „Žiedų valdovą“ (angl. „The Lord of the Rings“, 2001 – 2003 m.) žinome, kad tobulybė yra pasiekiama. Vis tik prancūziškoje versijoje kompiuterinės technologijos nėra tokios akį rėžiančios kaip argentinietiškoje, kadangi čia ne tik reikėjo sumažinti G. Francellą (1,72 m), bet ir padidinti J. Díaz (1,68 m).

„Prancūziša porelė“ – miela, lengva ir nuotaikinga romantinė komedija, ne tik atkreipianti dėmesį į gana originalią ir ne visai nuvalkiotą temą, bet ir subtiliai užkabinanti vieną kitą mintį pamąstymui. Nors ir sukurta pagal anksčiau pasirodžiusį argentiniečių filmą, ši juosta nestokoja prancūziško žavesio, kurį dar labiau sustiprina charizmatiškasis J. Dujardinas. Tad jei pavyks nekreipti dėmesio į kartais gana akivaizdžiai išlendančius techninius trūkumus, kurių, nepaisant didelių pastangų, filmo kūrėjams vis tik nepavyko iki galo pašalinti, „Prancūziška porelė“ turėtų palikti visai neblogą įspūdį.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Jūratė / 2016 rugpjūčio 7

    Puikus filmas, tikrai verta pamatyti.