Praėjus ketveriems metams po pirmosios „Pragaro vaikio“ (angl. „Hellboy“) dalies režisierius Guillermo del Toro pristatė tęsinį „Pragaro vaikis: auksinė armija“ (angl. „Hellboy II: The Golden Army“). Nors kino istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kai antrosios dalys pranoksta savo pirmtakes, dažnesnė tendencija – tęsinių sindromas. Po pimosios juostos turėti lūkesčiai ir puoselėtos viltys galutinai dūžta antrojo filmo peržiūros metu. Tačiau šios G. del Toro dualogijos antrasis komponentas šios ligos nepasigavo ir, galima drąsiai teigti, pranoko savo pirmtaką.
Šioje dalyje mes vėl sutinkame Paranormalių reiškinių tyrimų ir gynybos biuro agentus: Pragaro vaikį (akt. Ronas Perlmanas), jo mylimąją Liz Šerman (akt. Selma Blair), Eibą Sapiensą (akt. Dougas Jonesas). Prie jų prisideda naujasis grupės vadovas, vokiečių mokslininkas ir iš dūmų susidedanti būtybė Johanas Krausas (šio veikėjo fizinį pavidalą įkūnijo Johnas Alexanderis ir Jamesas Doddas, o balsą paskolino komikas Sethas MacFarlane‘as). Jiems reikės sutrukdyti princui Nuadui (akt. Luke‘as Grossas) prikelti legendinę Auksinę armiją ir perimti pasaulio kontrolę į savo rankas.
Pirmajame filme G. del Toro stengėsi kažkiek išlaikyti tamsią ir niūrią istorijos atmosferą, tačiau tai jam dažnai nepavykdavo, dėl per daug lengvo siužeto. Dėl to, jautėsi šioks toks pasimetimas ir nuotaikos paieškos. Šiame filme viskas yra daug stabiliau ir aiškiau. Meksikos kino kūrėjas apsisprendė kokia turi būti istorija ir atmosfera bei buvo nuoseklus. Gal šiek tiek gaila, kad tas apsisprendimas nulėmė, kad „Auksinė armija“ yra ne tamsus filmas, o kaip tik šviesus ir turintis daugiau fantastikos ar pasakiškų momentų. Jeigu numestume savo nostalgiją tamsai ar niūrumai ir nagrinėtume „Auksinę armiją“ kokia ji yra, tai reikia pagirti G. del Toro dėl galutinio rezultato.
Filme nesijaučia pasimetimo ir nežinojimo, kokio kūrinio nori jo kūrėjai. Toks aiškumas ir nuoseklumas iškart matosi, tad filmas lengviau ir įdomiau žiūrisi nei jo pirmtakas. Daugiau magijos ir fantazijos juostai taip pat nepakenkė. G. del Toro, tikriausiai, šokinėjo iš laimės kurdamas scenas pabaisų turguje. Vien šis filmo epizodas mus supažindino su daugybe daugybe padarų, monstrų ar dar velnias žino ko, kas gyvena tarp mūsų. Padarų išvaizda buvo kruopščiai ir detaliai sukurta, kas tikrai turėjo pradžiuginti fantastikos gerbėjus. Dar didesnis stebuklingų ir nežemiškų dalykų įtraukimas į istoriją leido G. del Toro apeiti kai kurias siužetines ir logines spragas, kurių netrūko pirmajame filme. Visas šūsnis pabaisų ne tik paįvairino „Pragaro vaikio“ pasaulį, bet ir sukūrė daugybę kokybiškų komiškų scenų. Vien ko vertas epizodas su „kūdikiu“ turguje!
Jeigu „Pragaro vaikio“ recenzijoje peikiau blogųjų veikėjų pusę dėl jų lėkštumo, plokštumo ar nuobodumo, tai apie šio filmo pagrindinį antagonistą to pasakyti negaliu. Princas Nuadas yra labai įdomus ir intriguojantis veikėjas, kurį apkaltinti vienpusiškumu būtų labai sunku. Pirmiausia, jo planas turi aiškų motyvą, kas iškart jį padaro geresniu blogiečiu nei Rasputinas. Antra, Nuadas yra labai kompleksiškas veikėjas. Jeigu gerai pagalvotume apie jį ir jo kėslus, ar tikrai galėtume tvirtai pasakyti, kad jis yra grynas blogietis? Matydamas žmonių atsainiai valdomą pasaulį, jausdamas pareigą ir norėdamas kovoti už savo rūšies orumą, princas Nuadas imasi veiksmų. Jo priemonės žiaurios ir amoralios, tačiau sekant jo idėjas ir į jas įsiklausius, galima pamatyti, kad šis veikėjas yra vienas įdomesnių fantastinių veiksmo ar nuotykių filmų antagonistų. Nors jo išvaizda ir manieros kartais atrodė komiškai, tačiau aukščiau išvardintos priežastys paverčia Nuadą puikiu veikėju, o visą filmą kilsteli aukščiau kokybės skalėje.
Vis tik, ryškiausia juostos žvaigžde, kaip ir pridera, buvo R. Perlmano įkūnijamas Pragaro vaikis. Kažko labai naujo nei aktorius, nei scenaristai veikėjui nesuteikė, bet kokybės kartelė buvo išlaikyta ir to, šiuo atveju, tikrai pakako. Galima paminėti nebent šiek tiek stipriau panagrinėtą Pragaro vaikio santykį su išoriniu pasauliu ir (ne)pritapimą jame. „Auksinėje armijoje“ paliečiamas žinomumo aspektas ir kaip paprasti žmonės vertina kitokius negu jie. R. Perlmano veikėjas dažnai gelbsti pasaulį nuo pažūties ir antgamtiškų pabaisų, tačiau dažnai išgirsta ne pagiriamą žodį, o patyčias dėl savo išvaizdos ar kilmės. Nors „Auksinė armija“ nėra giliai filosofinis ir visuomenės skaudulius nagrinėjantis kūrinys, bet ir smulkūs tokių temų pakrapštymai prideda karmos taškų G. del Toro ir jo komandai.
Filme nestinga ir įdomių antraplanių veikėjų. Eibas Sapiensas tęsinyje gavo savą siužetinę liniją, kuri suteikė veikėjui daugiau svorio ir jis nebebuvo tik pagalbinis statistas. Pragaro vaikio mylimoji Liz pirmajame filme gal ir buvo daugiau spalvų turinti veikėja, tačiau ir čia nebuvo tik dėl skaičiaus. Jeffrey‘io Tamboro įkūnijamas Tomas Manningas užėmė visiškai humoristinio personažo vietą ir jam tai puikiai sekėsi, o tai visai nenuostabu, žinant jį įkūnijančio aktoriaus talentus. Savo vietą istorijoje rado Johanas Krausas ir princesė Nuala. Nors dažnai jie būdavo šiek tiek atokiau nuo pagrindinių kūrinio veikėjų, jie turėjo savo momentų, kurie tikrai nenuvylė.
„Pragaro vaikis: auksinė armija“ yra smagus ir įdomus sugrįžimas į mitinių pabaisų ir prieš jas kovojančių agentų pasaulį. Nors pagrindine juostos žvaigžde ir vėl tapo titulinis filmo veikėjas ir jį įkūnijantis R. Perlmanas, „Pragaro vaikio“ tęsinys pranoko pirmąją dalį dėl įdomesnio siužeto, geriau išvystytų veikėjų, praplėsto fantastinio pasaulio ir nuoseklumo atmosferoje bei pačiame pasakojime.
