Apšilęs kojas veiksmo ir superherojų (nors ir nekasdieniškų) žanre su filmu „Ašmenys II“ (angl. „Blade II“), meksikietis Guillermo del Toro po kelių metų nėrė į kito komiksinio veikėjo istoriją. Gerai pagalvojus, kitaip nutikti ir negalėjo. Šis režisierius dievina pabaisas, įvairias legendas ir mitus, tad veikėjo, kurio pasaulyje visa tai susipina, perkėlimas į didįjį ekraną yra tikras džiaugsmas G. del Toro. Pabaisų mylėtojas sukūrė filmą, kuriame pagrindinis veikėjas demonas kovoja su pabaisomis. Tai „Pragaro vaikis“ (angl. „Hellboy“).

Juostoje pasakojama apie titulinį filmo veikėją, kurį vaidiną dažnas G. del Toro bendradarbis Ronas Perlmanas. Antrojo pasaulinio karo metais iš anapusinio pasaulio pas mus atkeliavęs velniškos išvaizdos herojus dirba Paranormalių reiškinių tyrimų ir gynybos biure. Darbo metu Pragaro vaikis susiduria su daugybe pabaisų, legendinių ar mitinių veikėjų, o jo užduotis – neleisti joms sunaikinti žmonijos. Prisikėlęs mistiškasis rusų burtininkas Rasputinas (akt. Karelas Rodenas) rengiasi sunaikinti pasaulį, tad Pragaro vaikis imsis visų priemonių, kad jį sustabdytų.

Stipriausias filmo komponentas, be abejonės, buvo pagrindinis kūrinio veikėjas. R. Perlmano įkūnytas demonas buvo charizmatiškas ir savotiškai žavingas, kas privertė visas rampos šviesas atsisukti į jį. Nors kai kurie jo pokštai buvo lėkštoki, vertinant visą R. Perlmano pasirodymą, jis buvo puikus. Nuobodžiausi ar mažiausiai dinamiški epizodai buvo, kai šis veikėjas nebuvo ekrane, o tai kažką reiškia. Aplink pagrindinį veikėją sukosi ir svarbios moralinės idėjos, kurias silpnokai, bet užkabino kūrėjai. Žmogiškumo samprata ir svetimumo, nepritapimo visuomenėje temos lydėjo Pragaro vaikį kūrinio metu. Ir nors, manau, kad iki galo tai nebuvo išgryninta ir išnagrinėta, net paviršutiniškai parašytus vidinius veikėjo konfliktus R. Perlmanas sugebėjo įtaigiai perteikti žiūrovui.

2019 metais turėtų pasirodyti „Pragaro vaikio“ perdirbinys, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks iš serialo „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger Things“) pažįstamas Davidas Harbouras. Rašoma, kad aktorius labai rimtai ruošiasi vaidmeniui ir savo klausimais atakuoja „Pragaro vaikio“ komiksų autorių Mike‘ą Mignolą. Tai jam ir derėtų daryti, nes jis, neabejotinai, bus lyginamas su R. Perlmanu, o pastarojo pasirodymas buvo iš tiesų kokybiškas.

Apdainavus pagrindinį herojų galima pereiti prie liūdnesnių gaidų. Jeigu gerieji filmo veikėjai dar turėjo įdomesnes asmenybes ar kažkokių skirtingesnių spalvų, tai juostos blogiečių komanda buvo gana nyki. Visiškai standartiniai ir vienpusiški personažai tikrai nekėlė nei didelio susižavėjimo, nei didelio įdomumo. Prastų antagonistų liga kamuoja ne vieną didelio biudžeto Holivudo projektą, tačiau iš G. del Toro norėjosi tikėtis kažko geriau. Deja… Nors piktadarių asmenybės neypatingai žavėjo, tačiau jei ne didesnė, tai bent lygiai opi jų problema buvo ta, kad iki galo nebuvo išaiškinti jų tikslai ir ketinimai. Rasputinas su komanda nori sunaikinti pasaulį, nes… tiesiog? Kažkokios užuominos apie vėliau būsiantį naująjį rojų ar kažką panašaus iki galo nepaiškino Rasputino ir jo bendražygių kėslų priežasties. Sudėtingesni ir daugiasluoksniai blogiečiai filmą pakelia į kitą, aukštesnį lygį. Gaila, tačiau „Pragaro vaikio“ antagonistai savo kūriniui tokio postūmio nesuteikė.

Komiksų autoriaus M. Magnolos sukurtas pasaulis yra tikra svajonė G. del Toro. Monstrai, pasakų, legendų ir mitų personažai, persipinantys su švelniu siaubu ir tikėjimo temomis. Nors ir ankstesni, ir vėlesni režisieriaus darbai pasižymėjo gotiška ir niūria tematika, „Pragaro vaikis“ šiek tiek pasiklydo vertime. Nors didžiąja dalimi filmo stilistinis pateikimas lyg ir alsavo tamsa, tačiau kūrinio nuotaika tokia tikrai nebuvo. Filmo juokai kartais veikdavo, kartais būdavo tikrai lėkštoki. Toks „Pragaro vaikio“ pateikimas šiek tiek priminė diskusijas apie dabartines „DC“ komiksų ekranizacijas. Pirminė medžiaga yra gana tamsi ir niūri, tačiau dalis gerbėjų ir kritikų peikė šiuos filmus dėl to. G. del Toro pabandė laviruoti tarp tamsos ir pramogos. Tai kartais pavykdavo, tačiau, dažniausiai, tai atodė per paprasta ir lėkšta. Kas jau kas, o šis režisierius iš Meksikos galėjo spausti greičio pedalą ir lėkti su Pragaro vaikiu niūriuoju ir sunkiuoju keliu.

Kai filmas būdavo tamsus, jis buvo labai gražus ir stilingas. Operatorius Guillermo Navarro yra dar vienas dažnai su G. del Toro bendradarbiaujantis žmogus. Po kelių metų už „Pano labirinto“ (isp. „El laberinto del fauno“) kinematografiją jis buvo apdovanotas „Oskaro“ statulėle. Tai šio profesionalo laukė ateityje, o dabar skirkime dėmesį „Pragaro vaikio“ vaizdams. O jie tikrai nuostabūs! Kai kurie kadrai tokie meniški, kad imtum, įsirėmintum ir pasikabintum ant sienos. Būtent vaizdai perteikė tą slogumą ir mistiškumą, kuriuo lyg ir turėjo alsuoti visa filmo istorija.

Pats siužetas stokojo logikos ir nuoseklumo. Dėl to, kartais buvo galima pasimesti  ir nelabai buvo įdomu stebėti, kas vyksta. Tačiau, vis tik, kažkiek tai galima pateisinti ir suprasti G. del Toro, kuris norėjo sukurti visiškai pramognį filmą. Retkarčiais nuobodumą buvo galima paaiškinti jau aptartų blogiečių lėkštumui. Jei jie buvo prastoki, o pagrindinis aktorius R. Perlmanas – puikus, kaip sekėsi kitiems? Kiti aktoriai užima vidurinę poziciją šioje tiesėje, nusakančioje aktorinių pasirodymų gerumą ir veikėjų įdomumą.

„Pragaro vaikis“ yra pramoginis spragėsinis filmas, su visais pliusais ir minusais, kurie kartu ateina su šiais apibūdininimais. Jis turėjo potencialo būti geresnis, įdomesnis ir gražesnis kūrinys. Dėl to, nors po peržiūros yra visai smagu, kartu ir šiek tiek liūdna, nes plika akimi matyti, kad galėjo būti geriau.

 

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Žygius / 2018 vasario 9

    Kam aptarinėti, neapsiverčia liežuvis to vadinti recenzija, filmą, kuris tau nepatinka ir tu jo tiesiog nesupranti, yra pilna „Spaidermenų“, visokiu „Superbobyčiu“ ir SW, tai ten ir liekit savo džiaugsmu, kokie tai „nuostabūs “ kinematografijos šedevrai. Pragaro vaikis yra nuostabus filmas pagal komiksą, galima jį drąsiai vadinti vienu geriausių, jame yra tai ko trūksta šiandieniniuose komiksų filmuose – istorijos, nuostabos, netikėtumo jausmo. Pagaliau jame yra tas natūralumo jausmas, kai visa ekrano erdvė nėra užlipdyta žaliu ekranu ir aktoriais mėlynais kostiumais, o viskas ant viršaus piešiama kompiuteriu. To natūralumo, ar netgi old scoolo šiuolaikiniuose filmuose nerasi, yra tik priklijuotos galvos lakstančios kompiuteriniame žaidime. Jei nesupranti Rasputino ar jo kėstų arba neįdėmiai žiūri, arba esi per kvailas suprati, ne kartą yra parodoma ir pasakojama, kad Rasputiną prikėlus į jį įsikūnijo demonas iš pragaro, kurio pagrindinis tikslas pragarą atvesti į žemę, o Hel Boy’us turi būti jo generolas, nes tam ir buvo ruoštas, kol nepabėgo į žemę. Aišku filmo pabaiga žiauriai nuvilianti ir paskutinis blogietis vienas prasčiausių, bet net ir tai šį filmą tik pastato vienoje eilėje, su tokiais šiuolaikiniais filmais kaip Irom man 3, Batman vs. Superman, net gi tie patys SW…kur blogiečiai yra dar bukesni ir kvailesni.