„Keliautojai laiku“

Holivudo studija „20 Century Fox“ ir ilgametis jos darbuotojas, režisierius Robas Minkoffas, padovanojęs patį nuostabiausią visų laikų animacinį šedevrą „Liūtas karalius“, „Peliuko Stiuarto Litlio“ dilogiją, nuotaikingą siaubo komediją „Namas, kuriame vaidenasi“ ir kupiną nuotykių pasivaikščiojimą po senovės Kiniją juostoje „Uždrausta karalystė“, iš visiškai naujos perspektyvos pristato legendinių keliautojų laiku nuotykius.

Kino kūrėjas kviečia jauniausius žiūrovus tvirčiau prisisegti diržus ir pasirengti kelionei po senovinį pasaulį, kuriame mažiausi kino mylėtojai galės susipažinti su istoriniais įvykiais, pažinti svarbius asmenis ir be galo linksmai praleisti laiką kino salėje sprendžiant pono Pibodžio ir jo sūnaus užduotis.

Apie ką mes čia…

Ponas Pibodis – žymus mokslininkas, kurio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai jame atsiranda vieta smalsiam vaikui Šermanui. Viskas kaip ir normalu, kai tėvystės jausmą patyręs mokslų daktaras bando išauklėti vaiką kaip įmanoma geriau, tačiau visgi yra viena problema – Pibodis yra šuo. Ne itin draugiškoje visuomenėje jam tenka kovoti dėl sūnaus, todėl kartais siekdamas pabėgti nuo piktų liežuvių, Pibodis naudoja savo didingiausią išradimą – laiko mašiną…

Kūrinio vidus

Pirmą kartą poną Pibodį ir Šermaną buvo galima išvysti animaciniame filmuke 1960-aisiais metais. Jie pasirodė televiziniame projekte „Rokio ir Bulvinklio nuotykiai“, kuriuose epizodines istorijas atlikinėjo būtent šie naujojo filmo veikėjai. Netgi keista juos matyti dabar, kai vaikystėje teko mėgautis šiuo animaciniu serialu. Žinoma, anas turėjo daugiau šarmo, paprastumo ir nuoširdumo, kuriame ir slypėjo kiekvienos kelionės laiku mintis.

Didžiajame ekrane pažiūrėjus naujausią studijos „20 Century Fox“ darbą ir prisiminus senuosius laikus, kai televizijoje karaliavo animacinis serialas, galima teigti, jog idėjos prasme ir pasakojimo stiliumi viskas perkelta labai vaizdžiai, moderniai, o kas svarbiausia – ne itin grubiai. Kita vertus, filmukas praranda atmosferą, kuri lydėjo mus bežiūrint visas serialo serijas, kuriuose nuo dinozaurų iki antrojo pasaulinio karo keliaudavo mūsų charizmatiškieji bičiuliai – Pibodis ir Šermanas. Tai nėra blogai, tačiau žmogui, kuriam juosta turėtų sukelti nostalgiją, jos visiškai nesijaučia, nes filmas pritaikytas šiuolaikiniam žiūrovui, kuriam blizgesys svarbesnis už filmo dvasią.

Siužetinės linijos centre atsiduria skirtingi istoriniai laikotarpiai. Senovės Troja ir legendinis mūšis, kuriame dominavo arklys, galintis nugalėti bet kurį priešą, po to veiksmas persikelia į senovės Egiptą, kuriame jau susipažįstame su ano laikotarpio kultūra ir faraonų gyvenimo užkulisiais. Iškart po to viskas prasideda Renesanse, iš kurio skubiai nukeliaujama į Prancūzijos Revoliucijos išvakares. Iš tiesų, laikotarpiai parinkti ne iš pačių įdomiausių, ypač antroji kelionės pusė. Kur riteriai, kur galingoji Romos imperija? Kaip žinia, šie istoriniai laikotarpiai labiausiai žavi jauniausius kino lankytojus, kuriems atsidurti viduramžiuose būtų žymiai smagiau, nei pokyliuose pas Mariją Antuanetę. Pernelyg nuobodūs laikotarpiai leidžia susipažinti su tam tikrais veikėjais ir pamatyti tų kultūrų architektūrinius sprendimus. Mažai paaiškinimų, kas buvo būdinga senajai animacijai.

Juostos veikėjai parodomi labai paviršutiniškai. Pibodžio ir Šermano šeimos santykiai turėjo būti gana stipriai akcentuoti, bet apie juos užmirštama ir tęsiama istorinė pamokėlė vaikams, kuriems tokie siužetiniai išvedžiojimai nėra labai įdomūs. Visai nesijaučia meilės ar prisirišimo, viskas virsta pareiga, kurią reikia atlikti. Net ir humoras filme nėra ypatingas, nes dažnai Šermano kartojama erzinanti frazė „Nesupratau“ priverčia labiau jo nekęsti, nei pasijuokti iš jo bukumo. Visame filme buvo vos keli juokingi momentai, kuriuose humoras atrodo pakankamai gerai suderintas su vykstančiu veiksmu. Kitais atvejais tai tiesiog nereikalingas ekrano laiko teršimas, kuris galiausiai virsta tikra makalyne.

Atsižvelgus į kitus animacinius projektus, kurie džiugina mus kiekvienais metais, galima sakyti, jog šis filmas užsimirš labai greitai, tačiau pramogai visai šeimai praleisti laiką kine jis tinka. Vaikai turėtų gauti daug pozityvių akimirkų, o ir tėveliams bus visai malonu pasisėdėti su savo atžalomis.

Techninė juostos pusė

Senieji naujų kino herojų nuotykiai buvo apipavidalinti gal ir ne pačia geriausia animacija, tačiau žiūrėjosi tikrai maloniai, atskiro šarmo pridėdavo tas nuostabus senovinis 2D. Dabar viskas kompiuterizuota, vaizdas pateiktas per daug moderniai, o kas blogiausią, 3D efektai sugeba numenkinti filmo vizualinį potencialą. Trimatė erdvė visiškai netinka šiam projektui, todėl bendrai viskas atrodo kaip iš kokio žaidimo, o ne animacinio filmuko.

Muzikinė palyda, kurioje surinkti nuotykinių filmų skambesiai, daugelyje vietų pagyvina visą veiksmą, todėl peržiūra bent jau iš veiksmo pusės netampa nuobodžiu išgyvenimu, kurio metu tik ir lauki pabaigos. Garso montažas kokybiškai priderintas prie tam tikrų kompozicijų, o kartu ir filmo galutinėje scenoje sustiprintais skambesiais pakelia filmo lygį.

Operatoriaus sprendimas pateikti visą rodomą veiksmą iš ganą įdomių kampų, o ne kaip įprastai būna, tiesiogiai pristatyti personažus, yra vertas pagyrimų. Vaizdas atrodo nelabai tipiškas animaciniams projektams, todėl dėl tokių veiksmų juosta bent jau turi kažką išskiriančio ją nuo kitų panašaus pobūdžio darbų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo įgarsinimas tiek originalus, tiek lietuvių kalba nėra kažkuo išskirtiniai, todėl kiekvienas iš personažų ne tik, kad neatsiskleidžia kaip persona, tačiau dar ir neturi jokių papildomų skiriamųjų bruožų. Nykus ir kartais netinkantis kai kurių veikėjų balsas šiek tiek sutirština filmuko spalvas ir iš dubliažo perspektyvos, todėl renkantis kokią versiją žiūrėti, geriau imti lietuvių įgarsinimą, kuris bent jau slepia originalo trūkumus.

Verdiktas

„Ponas Žirnis ir Šermanas“ – tai pernelyg modernus legendinio televizinio serialo veikėjų nuotykių perkėlimas į didžiuosius ekranus, kuriame pasigendame nostalgijos, charizmos ir nuotaikingos atmosferos, galinčios istorinius laikus pristatyti atitinkamu kampu. Filmas tinkantis gerai pramogai kine, tačiau dėl kai kurių kūrėjų sprendimų, jis tampa neišvaizdžiu ir greitai užmirštamu projektu, kuriam negresia jokie tęsiniai.