Nimfomanė. I ir II dalys

„Pamiršk apie meilę“

Ekscentriškasis danų kino režisierius, skandalingasis Larsas Von Trieras užsitarnavęs Kanų Kino Festivalio „personos non grata“ statusą pristato savo trečią, labiausiai kontraversiškai vertinamą „Depresijos“ trilogijos darbą, kuris savo filosofiniais išvedžiojimais supažindins iš labai vaizdžios pusės su nimfomanijos problema, kurioje paskęsta nemažas būrys moterų.

Kino skandalistas kviečia atsidurti niūriame ir nemaloniame akims vienos moters pasakojimo pasaulyje, kuriame bus tiriamas visos jos seksualinių išgyvenimo kelionės nuo vaikystės iki suaugusios moters kelias pavirstantis į tikrą nužmogėjimo pragarą.

Apie ką mes čia…

Šalta ir visiškai apsiniaukusį vakarą gatvėje guli sumušta moteris vardu Džo. Moterį aptikęs vyras pagaili jos ir apsiima globa parsitemdamas ją į savo namus. Paklausęs kas visgi įvyko, Džo pradeda savo pasakojimą nuo pradžios, kuriame nėra vietos nei ašaroms nei gailesčiui nei džiaugsmui…

Kūrinio vidus

Prologas:

Režisierius Larsas Von Trieras su kiekvienu savo nauju filmu lyg ir bando vis labiau šokiruoti kino žiūrovus nekasdieniais reginiais ir kaip jau atrodo, kad daugiau jis nesugebės niekuo nustebinti, jis ir vėl iššauna lyg iš patrankos su šokiruojančio turinio turinčiu darbu. Naujausias meistro filmas buvo kuriamas kaip vientisas pasakojamas apie nimfomanijos išraišką iš vienos moters lūpų apie jos gyvenimo potyrius su šia neprasta dalia. Juosta buvo kuriama kaip dvejų skirtingų versijų drama, kurioje buvo galima įžvelgti tiek atviresnio konteksto pasakojimą, tiek žymiai švelnesnio. Pasižiūrėjus abu variantus tenka sutikti, jog stipresnį poveikį turi taip vadinama necenzūruota režisieriaus versija, kurioje dominuoja atviros sekso scenos. Būtent jos ir privertė filmo prodiuserius pristatyt filmą abejais variantais priklausomai kur jis bus rodomas, o tuo pačiu ir padalyti juostą į dvi dalis, kas tiesiog neatleistina, nes filmas iš karto praranda savo tęstinumą ir bendrą iliuziją iš pamatyto darbo.

Naujausias Triero filmas taipogi apibendrina visą jo kino karjerą, kuri sakykim atvirai yra labai įspūdinga. Visiškai skirtingų filmavimo stilių ir aštuonių istorijų dėka galima įžvelgti ankstesnių kino kūrėjo darbų bruožus, kurie taip ir veržiasi iš ekrano pusės, jog galiausiai žiūrint filmą suvokiame, kokios detalės priklauso kokiam filmui. Žinoma, tai ir nuostabios „Depresijos“ trilogijos triumfas, kuriame atrandame vėl moteriškų išgyvenimų filosofija pavirtusia į nepriekaištingą monologą su žiūrovais, kuriems gyvenimo patirtis ir santykiai su priešinga lytimi privers suvokti visą režisieriaus idėją. Kas slypi jo sukurtame nimfomanijos kamuojamos moters pasaulyje? Visą tai priskirstome prie dvejų filmo dalių, kurios sudaro vieną, vientisą kelionę į pagrindinės veikėjos pasąmonę iš kurios bus labai sunku pabėgti peržiūrėjus dideliame ekrane šį konstruktyvų pasakojimą, kuris visgi patrauklesnis būtu, jeigu visame pasaulyje pristatinėta būtu tik vieną, penkių valandų necenzūruota versija.

„Pirma dalis – kelio pradžia“

Pirmoje taip vadinamoje juostos dalyje susidedančioje iš ketverių su puse skyrių, Trieras leidžia susipažinti mums artimiau su Džo personažų nuo jos ankstyvų metų iki paauglystės, kurioje mergina tampa priklausoma nuo labai didelio kiekio vyrų ir jų lytinių organų. Kas įdomiausia, tai labai aiškiai išaiškinama nimfomanijos sąvoka, todėl kino kūrėjas medicininiais terminais apipintą pasakojimą pristato iš detalios pažintinės pusės, kurią nebent galima būtu pamatyti dokumentiniuose filmuose ir pasiskaityti knygose. Vienas iš daugelio filmo pliusų, kuris sugeba mums kruopščiai ir nuosekliai narplioti nimfomanijos problemą moteryse.

Džo pasakojimas prasidėjęs nuo jos vaikystės akimirkų parodo, jog jau nuo pačių mažiausių metų nimfomanijos kamuojamas moterys apsireiškia geismas tik tai dar netampa priklausomybe, nes vaiko suvokimas šiais klausimais tiesiog yra visiškai nulinis. Kita vertus filmo eigoje parodoma jos meilė tėvui, kuris jai buvo gyvenime pirmu vyrų. Režisieriaus savo sąmoningais išvedžiojimais parodo ir tą tiesą, kurioje gyvena tam tikros mergaitės geidžiančios savo tėvų. Toks nukrypimas yra savotiškas, nes akivaizdu, kad vaikas prisiriša prie to, kas jam daugiausiai dėmesio skiria auklėjant. Šiuo atveju tai tėvas, kuriam ji buvo viskas, o jis jai irgi. Problemos su motina aiškiai parodo jokių bendrų interesų ar santykių, kuriais galima būtu dar galima manipuliuoti vaiku ir nuvesti jį tinkama linkme ties geresniu gyvenimu. Galima sakyti, jog motina ir buvo viena iš stipresniu nepasisekusio Džo gyvenimo problemų. Tuo tarpu Trieras parodo dar vieną taiklų faktą. Merginos, kurios neturėjo tėčių, arba turėjo pernelyg abejingus joms tėvus bando užglaistyti savo vaikystes traumas su pagyvenusiais vyrais, kuriems jei jaučia ne aistrą ar seksualinį potraukį, o prisirišimą ir norą būti reikalingoms.

Filmo siužetinės linijos eiga šokinėja iš vieno pasakojimo į kitą, o tai labai gerai, nes šiek tiek atslūgsta psichologinis spaudimas, kuris jaučiamas jau nuo pat pirmų juostos akimirkų, kuriuose vyksta dialogas tarp Džo ir žvejo. Du skirtingi, tačiau visai artimi sau pasakojimai eina lygiagrečiai kas dėka metaforiškų Triero įžvalgų ir žvejybos palyginimo su seksualiniu geismu sutapatina galiausiai juos į vieną stiprią istoriją. Kartu nepasigendame ir religinių niuansų, kuriais bandoma parodyti krikščionybės pasekmes ir religijos piršimą prieš žmogaus valią. Visgi nelabai mėgstamas katalikų danų skandalistas puikiai pašiepia jų norą sugražinti viduramžių hierarchiją ir vėl pasieti pasaulyje vienareikšmę dominuojančią religinę jėgą.

Kaip jau galima suprasti, šį filosofinė kelionė apčiuopia ne tik moterišką pusę, tačiau ir parodo kokie trapus ir geidulio kamuojami yra vyrai. Iš vyrų pozicijos matomas vienas svarbus aspektas – dominavimas ir buvimas ypatingu vienai ar kitai moteriai, ypač sekso metu, kas labai paryškina jo vyriškumą. Pokalbiai apie pirmąjį kartą, apie pirmąjį orgazmą, apie geriausią seksą skatina vyriškos lyties atstovus būti vyrais. Patenkinti moterį tai jau didelis žygdarbis, o jeigu ji dar ir apie tai garsiai šneka, tai pasitikėjimo skalė išauga iki debesų. Kalbant apie nekaltybe, tai jos sureikšminimas irgi turi tam tikrų pasiekimų. Vienoms moterims tai didžiausias turtas kuriuos jos nori pasidalinti tik su tuo vieninteliu, kitos tai uždrausto vaisiaus nuskinimas ir pabandymas pajausti lytinį malonumą, o kitoks, tokioms kai Džo tai nieko nereiškianti plėvelė. Kaip bebūtų, tačiau kiekviena moteris nori savo pirmą kartą patirti su geidžiamų, mylimų vyru, kuris jai atrodo idealiu kandidatu. Dažnai tenka nusivilti, kartas pajausti šleikštulį, tačiau galiausiai iki gyvenimo galo prisiminimai bus apie tą pirmąjį kartą nesvarbu koks skaičius vyrų bus pabuvojęs moteryje.

Juostoje irgi nagrinėjamas lytinis merginų brendimas ir noras pasipuikuoti prieš kitas, padaryti kažką neįmanomo arba visiškai pašėlusio. Šiuo atveju dėmesys skiriamas vyrams ir jų skaičiui. Paauglystės problemos gali tapti tramplinu į tolimesnį gyvenimą ir šiuo atveju Džo nepasiseka, ji tampa sekso verge, kuriai jau nėra kelio atgal. Režisierius subtiliausiai pateikia ne tik nimfomanijos iškilimą pas jauną mergaitę, tačiau ir jos psichologines problemas, kurios veda iki savižudybės ribos. Kartu pasireiškia ir meilės jausimas, kuris kaip tik leidžia mergina jaustis saugiai. Bet argi tai tikroji meilė? Deja, tai tik norimo žmogaus geidulis, kuris vis auga ir auga, kol perauga į nesąmoningo seksualinio troškulio jūrą. Ji naikina viską, kas pasitaiko jos kelyje. Ypač vyrų gyvenimus, kurie turi šeimas ir vaikus bei jaučia jai didelį prisirišimą. Tuo ir pasibaigia pirmoji filmo dalis, kurią taip maloniai pristatė režisierius ir jo prodiuserių komanda.

„Antra dalis – priklausomybė nuo sekso“

Antrame „Nimfomanės“ dublyje susitinkame visiškai kitokios Džo portretą. Ji jau nejaučia malonumo nuo sekso, nejaučia jokios meilės ir ji visiškai abejingą sau, jai tik reikia daugiau ir daugiau orgazmų, kurie sugeba nuraminti jos nesustabdomą troškimą. Moteris jau nesupranta kur realybė, o kur jos fantazijos vaisius, kol galiausiai nepraranda savo visai neblogai susiklosčiusio šeimyninio gyvenimo, kuriame yra viskas, ko tik gali norėti moteris.

Šioje dalyje filmo pasakojimas pavirsta į drama su detektyvo elementais, kurioje jau atskirai pateikiamas subrendusios moters gyvenimo etapas, kuris neša jai dar didesnius nusivylimus. Ji pradeda kariauti su savo priklausomybe, tačiau visiškai be kokio nors rezultato, jog galiausiai tenka apsilankyti terapijoje, kurios tikslas – pašalinti nereikalingą geidlį niokojanti gyvenimą,. Dvi skirtingos, tačiau savaip įdomios terapijos parodo, jog ne kalbamos, o veiksmais tenka kovoti su savimi. Būrelis nimfomanių (priklausomų nuo sekso) ir efektingas vieno jaunuolio būdas pašalinti visas nebūtinas mintys iš galvos parodo tik vieną svarbų dalyką – griežčiausiomis priemonėmis tenka kovoti dėl savo gėrovės, o ne aimanuoti dėl nevykėliškos gyvenimo dalios. Trieras savo meistriškumu dar karta įrodo, jog žmogus tai vienintelis pasaulyje parazitas, kurį dar galima perauklėti.

Šis pasakojimas žymiai grubesnis, labiau atviresnis ir pernelyg brutalus. Atviros sekso scenos, smurto banga ir tiesiog melancholiškai nuteikiantis veiksmas sudaro puikų pamatą užbaigiant režisieriaus trilogiją, kurioje susirinko tiek daug žmogiško purvo, jog darosi tiesiog kraupu ir kartu nemalonu. Toks antros dalies poveikis išties sugeba prikaustyti prie ekrano ir nei akimirkai nepraleisti nei vieno genialaus dialogo ar frazės, kurios sudaro didžiausią pamatą į Triero fantazijos pasaulį. Tai kelionė į užmarštį, kurioje nedominuoja kokia pagarba artimam, o vien tik gyvulišku instinktų kamuojamų žmonių portretas. Nuostabi ir labai aiškiai duodanti suprasti nimfomanės problemą pabaigoje leidžia susidėlioti visas mintis į vieną mozaiką, kuri dar ilgą laiką išliks mintyse po finalinių titrų. Tai filmas, kuris dar ilgai bus prisiminamas, tai filmas, kuris pralenkia savo laiką ir erdve, nes tai vienas iš pačių įsimintiniausių filosofinio pobūdžio darbu šia tematika.

Epilogas:

Filmas be abejo tampa vienu svarbiausių šių ir net kelių metų įvykių, kuris pelne daugelio institucijų nemalonę, tame tarpe ir Lietuvoje, kurioje juosta bandoma uždrausti dėl jo pernelyg pornografinio turinio, kuris iš tiesu ant tiek menkai pateikiamas, jog galiam teigti, kad čia tiesiog nebuvo. Trieras puikiai sugebėjo šokiruoti dievobaimingus ir matyt nuogo kūno bijančius davatkas, kuriems vien jau žodis ‚seksas“ leidžia patirti diskomfortą. Taip, filme rodomos atviros scenos, kuriose dominuoja vaginos, peniai ir lytiniai santykiai, tačiau jų čia ant tiek mažai, kad priskirti filmą prie pornografinių reikia būti tikru idiotu neišmanančiu kinematografijoje.

Filmas turintis puikų filosofinio pobūdžio pamatą, kuriame kiekvienas iš personažų demonstruoja atskiras sąvokas tėra dar vienu šedevru galinčiu pašiepti žmonijos bevertiškumą ir savęs nemylėjimą. Tą pati bando padaryti ir tam tikros filmą draudžiančios institucijos, kuriems meninis kinas yra lygus vulgariam suaugusiems skirtam produktui. Vienas žodis apie Larso naujausią darbą – genialu! Tikėkimės, kad filmui bus leista pasirodyti mūsų šalies kino ekranuose ne tik festivalio metu, bet ir dar po jo užbaigimo.

Techninė juostos pusė

Visas filmas kaip jau ir minėta tai puiki duoklė visiems ankstesniems režisieriaus darbams, tačiau kaip bebūtu, tai dar ir kinematografijos evoliucijos reiškinio pavyzdys, kuris kiekvieno istorijoje pateikia vis kitokį filmavimo ir paties pasakojimo stilių.

Operatoriaus darbas kaip vienas didelis drebančios kameros efektas, kuriame vaizdingai ir be kokių nors skrupulų pateiktas veikėjų ir aplinkos bendras vaizdas atrodo kaip dalėlė gyvenimo kasdienybės. Nėra pernelyg šviesių kampų, tik visa filmo neviltis ir depresijos kamuojamas turinys, kuris būdingas meistriškam kameros darbus atskleidžiančiam visas filmo keistenybes ir skyrių apipavidalinimą.

Juosta gali pasigirti dieviškais muzikos kūriniais iš tokiu klasikos meistrų kaip Dmitrijus Šostakovičius ar Johanas Sebastianas Bachas bei žinoma aštresniais ir labiau prie atmosferos tinkančiais Rammsteino bei Steppenwolfo gabalais, kurie sudaro išties stiprų pamatą pasakojamai istorijai ir jos eigai. Ypač Rammseteino intro ir outro pirmame filme su daina „Fuhre mich“ padaro neišdildomą įspūdį.

„Nimfomanė“ gali pasigirti ir nuostabiu montažu, kuris kiekvieno istorijoje atrodo ant tiek sklandžiai, jog bendras pasakojimo pamatas visiškai nenukenčia, tik dar labiau pagerina rodoma ekrane situaciją. Puikus ir intrigą išlaikantis vaizdo suderinimas prie kurio tiesiog sunku prikibti, nes viskas atrodo pernelyg tobulai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kiekvienas iš filme vaidinančių aktorių atskleidžia labai skirtingus, tačiau artimus pagrindiniai temai herojus, kurie sudarę stiprų veikėjų pamatą nepabijojo apsinuoginti prieš kameras.

Titulinio personažo atlikėja, režisieriaus mūza, išskirtinės charizmos britė Charlotte Gainsbourg jau trečia karta iš eilės sukuria vieną už kitą įdomesnius personažus vaidinant pas danų kino meistrą. Jos veikėjos psichologinio portreto atskleidimas leido įvykti filmui taip, kaip jis ir buvo suplanuotas. Aistringai, be kokių nors skrupulų, be graužaties jausmo ir atsipalaidavusi aktorė pristatė savo patį išraiškingiausią vaidmenį. Tiek daug skausmo ir nevilties jos akyse buvo tik „Antikriste“ režisuotame to paties kino genijaus.

Jaunąją Džo suvaidinusi Stacy Martin pasirpdžiusi pirmą kartą kino ekranuose taipogi verta didelių plojimų. Pirmame filme dominavusi mergina atvirais pasirodymais priverčia pasijausti nejaukiai dėl jos seksualumo ir visiškai neprognozuojamo viliojimo meno net per ekrano prizmę. Taip, šis Džo personažas žymiai patrauklesnis nei tas, kuris liko po ilgamečių seksualinių santykių su tūkstančiais vyrų.

Vyriška aktorių kompanija žymiai platesnė, todėl išrinkti, kuris aktorius sukūrė svarbiausią vaidmenį, o kuris pagrindinį sunku. Atsižvelgus į pačia istoriją, tai žinoma, kad svarbiausiu filmo personažu tampa Džeromą suvaidinęs Shia Labeoufas, kuris po filmavimo visiškai pasikeitė. Aktorius nepabijojo pademonstruoti savo vyriškumo ir jo įrankio, todėl visos scenos, kuriuose matomas jo agregatas tai tikroviškai nufilmuoti kadrai. Stiprus, bet kartu pernelyg monotoniškas veikėjas, kuriame pritrūko savitos charizmos ekrane. Kaip bebūtu, aktorius padarė milžinišką darbą ir parodė, jog jis jau seniai nebe vaikas lakstantis paskui metalinius robotus.
Pagrindinį vyrišką personažą suvaidino ekrano legenda, Stellanas Skarsgardas, kuriam viską pasakoją sumušta Džo. Aktorius parodo visą savo meistriškumą, todėl daugelyje scenų vykstantis dialogais emocionaliai perteikia jo vaidinamo personažo vidinį pasaulį, kuris galiausiai atsiskleidžia filmo gale paskutiniojoje scenose būdingoje visiems vyrams.

Labai seniai matytas didžiuosiuose ekranuose kultinis Christianas Slayteris pagaliau gauna proga pasireikšti stipriame ir labai lauktame projekte. Aktorius parodo savo vaidmeniu, jog turi daug neišnaudotos talento, todėl tikėtina, jo po jo pasirodymo „Nimfomanėje“ Holivudas vėl atkreips dėmėsi į jo užgesusią žvaigždę.

Jamie Bell, kuris tampa analogišku antros dalies Džeromo atvaizdu atrodo irgi šiek tiek įsitempęs, nes tai pats atviriausias aktoriaus filmas, kuriame jam tenka darbuotis rankomis ne iš geriausios perspektyvos. Aktorius žinom auga, ir jis lieka pastebėtas tokiu meistru kaip trijeras, tačiau ekrane matomas nepasitikėjimas savimi kenkia jo vaidinamam personažui, kuris yra vienu iš svarbiausiu Džo ligos šalinimo komponentu.

Aktorių paradą savo trumpu ir draugišku pasirodymu užbaigia puikusis Williemas Dafoe, kuris jau turėjo reikalu tiek su Charlotte, tiek su režisieriumi 2009 metų filme „Antikristas“. Tiesiog malonus akiai draugiškas pasirodymas, nuo kurio niekas nepasikeičia.

Pagrindinių ir žinomų aktorių gretas papildė ir ekrano naujokai bei epizodiškus vaidmenys gavę taip vadinami vienkartiniai kino praeiviai, kuriems tai pirmas ir paskutinis kartas pasirodant didžiuosiuose ekranuose. Visi atliko savo pareigas kuo įmanoma įtikinamiau, todėl filmo lygis nenukrenta dėl neprofesionalų veiklos ekrane.

Verdiktas

„Nimfomanė. I ir II dalys“ – tai naujausias Larso Von Triero šedevras kiekvienam išskirtinio kino mėgėjui, kuriame kaip ir ankstesniuose jo projektuose ypatingai didelis dėmesys skiriamas žmogaus vidinio pasaulio apipinto įvairiausių filosofinio pobūdžio metaforų nagrinėjimui. Puikiausios aktorių vaidybos, nenusibostančio ir kruopščiai pateikto scenarijaus bei visiškai be kokių nors sąžinės graužaties pateikiamų vaizdžių ir suaugusiems parodytų scenų juosta galima teigti, jog tai vienas iš pačių išradingiausių paskutinių metų projektų, kuris atiduoda duoklę jo kūrėjo gyvenimo pasiekimams.