Dabar šiek tiek keista žiūrėti šį filmą. Ši juosta kartu suvedė vieną garsiausių šių laikų pramogų pasaulio porų. Ir „Brangelina“, tikriausiai, yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės vis atsimena šį filmą, o kai kurie jį ir mėgsta.
Trumpai apie filmą
Džonas (akt. Bradas Pittas) ir Džeinė (akt. Angelina Jolie), atrodytų, yra paprasta sutuoktinių pora. Tačiau jie abu yra samdomi žudikai. Įdomu tai, kad jie net nenutuokia apie vienas kito pavojingą profesiją. Jų gyvenimas pasikeičia, kai Džeinės užduotis yra nužudyti Džoną, o Džono darbdaviai užsako nužudyti Džeinę.
Dinamiškas duetas
Kažkaip norisi pradėti nuo to, kas padaro šį filmą ypatingu. Nuo to, kas yra vienintelis elementas, kuris pilnai gerai veikia. Taip, kalbame apie Angelinos Jolie ir Brado Pitto duetą.
Visa ši juosta yra pastatyta ant šių dviejų pagrindinių veikėjų santykių. Jei pagrindinių vaidmenų atlikėjai būtų „nelipę“, jei tarp aktorių būtume nejautę tos ypatingos „chemijos“, „Ponas ir ponia Smitai“ būtų labai greitai užmirštamas filmas, kuris, gal, net būtų sunkiai peržiūrimas iki pabaigos. Tačiau tarp A. Jolie ir B. Pitto juntamas ypatingas ryšys, energija, kuri eilinį dviejų aktorių pasirodymą padaro išties išskirtiniu. Galima spėti, kad prie to prisidėjo beužgimstantys gražiausi jausmai tarp aktorių.
Geriausi aktoriniai pasirodymai yra tada, kai aktorius sugeba tave iki galo apgauti, kad viskas, ką matai ekrane, yra tikra. Aistros ir meilės pilni žvilgsniai tarp ponų Smitų buvo tikrų tikriausia naujų pagrindinių aktorių jausmų išraiška. Bet mes tikrai negalime pykti, kad tai nebuvo vaidyba, nes būtent šis elementas ir yra stipriausia juostos dalis.
Vietomis „Ponas ir ponia Smitai“ yra ganėtinai smagus filmas. Jeigu užsimerki į visus akis badančius juostos trūkumus, gauni ne tokią jau prastą pramogą su nemaža puokšte veiksmo, neįpareigojančiu ir lengvu siužetu bei vietomis pakenčiamu humoru. Tačiau viską geresnėmis šviesomis nušviečia pagrindinių aktorių tandemas. Jeigu atsiribojame nuo jų, Hiustone, mes turime keletą rimtų problemų.
Neišnaudota terapija
Šiek tiek liūdina, o gal net pykdo, kad filmas neišnaudojo savo potencialo. Jis tapo eiliniu pramoginiu veiksmo filmu, išgarsėjusiu dėl aplink jį besisukančių gandų ir apkalbų. Tačiau „Ponas ir ponia Smitai“ galėjo būti šiek tiek daugiau nei dar vienas vasaros „bajavykas“. Ir to užuomazgos matyti nuo pačios filmo pradžios.
Scenaristui Simonui Kinbergui juostos idėja kilo pasiklausius savo draugų poros, kuri lankė santuokos terapijos kursus. Kino kūrėją sužavėjo mintis įkomponuoti sudėtingus santuokinių santykius į veiksmo filmą. „Ponas ir ponia Smitai“ prasideda ir baigiasi pagrindinių filmo veikėjų apsilankymu pas psichoterapeutą. Tokie epizodai dar šiek tiek panaudojami pirmojoje kūrinio dalyje, o vėliau ši linija yra numetama. Dėl to labai gaila, nes būtent šie epizodai „Poną ir ponią Smitus“ išskiria iš puokštės panašių veiksmo filmų.
Sutuoktinių pokalbiai su ekrane nematomu psichologu (kurį suvaidino, o tiksliau balsą paskolino kitame Dougo Limano filme „Pimyn“ (angl. „Go“) sužibėjęs Williamas Fichtneris) buvo gaivaus oro gurkšnis veiksmo pripumpuotame darbe.
Subtilios ir komiškos scenos pridėjo išskirtinio prieskonio filmui. Šis filmas neįsirašys į kino istoriją, bet du dalykai apie jį išliko ilgiau negu jo rodymo laikas. Pirmas, žinoma, pagrindinių aktorių romanas. Antras dalykas yra būtent tos scenos pas terapeutą. Jos buvo parodijuojamos ir atkartojamos ne kartą kituose filmuose, serialuose, interneto juokeliuose. Tai tapo nedidele šiuolaikinės pramoginės kultūros klasika. Tad dabar atrodo, kad juostos kūrėjai pasielgė nuodemingai neišplėtodami šių epizodų tinkamai ir nenaudodami jų dažniau.
Per lėtai ir per greitai
Tam galima rasti racionalų paaiškinimą, kuris yra dar viena didelė „Pono ir ponios Smitų“ problema. Pirmoji pusė filmo yra skirta įvesti mus į siužetą, supažindinti kas yra pagrindiniai veikėjai, kokie jų santykiai. Pasakojimo tėkmės lygis yra kiek lėtesnis, vyrauja daugiau pokalbiai nei veiksmo scenos. Tempo prasme aukščiausia pavara įjungiama filmui einant link pabaigos. Tada mes sulaukiame visiškos sprogimų, susišaudymų ir kovų fiestos.
Toks pasirinktas pasakojimo būdas yra visiškai suprantamas, tačiau yra keletas labai svarbių BET. Pirmoji filmo dalis yra kiek per ilga, tad tas ramumas kiek užliuliuoja. Tada kūrėjai užsnūdusį žiūrovą staigiai prikelia su sprogimais ir muštynėmis. Toks perėjimas nuo lėtesnio siužeto iki efektingos pabaigos yra kiek forsuotas ir per staigus.
Pirmojoje filmo dalyje nors ir yra šiek tiek veiksmo, pagrindas yra klojamas ant veikėjų dialogų. O jie yra, švelniai tariant, ne kokie. Visą padėtį gelbėja jau apdainuotas B. Pitto ir A. Jolie duetas. Tačiau, atmetus susižavėjimą puikiu šių aktorių darbu, pamatome, kad reikalai yra prastoki. Pokalbiai yra lėkštoki, naudojamas humoras irgi šiek tiek banalus. Sunku įsivaizduoti koks rezultatas būtų buvęs su kitais vaidmenų atlikėjais, bet „Brangelina“ prėskam ir nuobodokam scenarijui įpūtė naujų spalvų.
Filmo kulminacija priminė sprogimų ir mašinų niokojimo maestro Michaelo Bay‘aus „šedevrus“. Juostos finalas turėjo būti efektinga veiksmo šventė. Tačiau visko buvo, tiesiog, per daug. Akį badė ir prastoka techninė pusė. Veiksmo buvo daug, bet malonu ar džiaugsminga dėl to pernelyg nebuvo.
Kiek geresnė situacija buvo su Smitų kovos scena namuose. Nors ir ten buvo pademonstruotas ne pats geriausias skonis, tačiau tame epizode buvo juntamas kažkoks šarmas, idėja, veikėjų charizma. To tikrai buvo galima pasigesti finaliniame „balagane“.
Antraeilių veikėjų nykuma
Nors „Ponas ir ponia Smitai“ laikosi ant dviejų veikėjų, norėjosi ir didesnio skaičiaus įdomių personažų įvedimo. Angelinos Jolie veikėjos kolegės buvo visiškos pilkos pelytės lyginant su charizmatiškąja pagrindine veikėja. Veikėjų nuo vienpusiškumo neišgelbėjo ir tokios geros aktorės kaip Kerry Washington, Michelle Monaghan ar Jennifer Morrison.
Kitas veikėjas, kurį dar galima įsiminti iš filmo yra Vince‘o Vaughno vaidinamas Edis. Šis personažas buvo komiškas, tačiau jis pasižymėjo ne skoningu sąmoju, o kvailumu. Atrodė, kad filmui veikėją paskolino viena iš Adamo Sandlerio juostų. Edis puikiai išryškino didžiulę „Pono ir ponios Smitų“ problemą. Filmo kūrėjai neapsisprendė kokiu keliu eiti – ar sukurti skoningą ir subtilų komišką veiksmo filmą (ko užuomazgas matome pirmojoje filmo dalyje ir scenose pas psichoterapeutą), ar nueiti neįpareigojančio ir kvailoku humoru pripildyto veiksmo filmo keliu (ką atspindi Edžio personažas ir chaotiškas kūrinio finalas). Dougas Limanas su komanda bandė sujungti abu šiuos kelius ir surasti tinkamą balansą. Deja, toks pasirinkimas nebuvo teisingas.
Šiek tiek liūdina ir ryškesnio antagonisto neįvedimas į siužetą. Nors pagrindinė filmo ašis yra Smitų kova tarpusavyje, tačiau jų darbdaviai vaidina ryškų vaidmenį. Ryškų ta prasme, kad jie turi didelės įtakos visai istorijai. Tačiau jų mes nepamatome, o tik išgirstame kelias frazes. Didesnis darbdavių įliejimas į siužetą būtų buvęs naudingas juostos finalui, nes būtų aiškiau kas yra pagrindinė veikėjų grėsmė. Kai to nebuvo, kartais galima buvo užmiršti prieš ką čia kovoja sutuoktiniai ir kas yra pagrindiniai „blogiukai“.
… ir pabaigai
„Ponas ir ponia Smitai“ yra visiškas filmas-pramoga. Neįpareigojantis, nesudėtingas, lengvas. Tiesiog tobulas vasaros projektas. Tačiau tuo pat metu ir ganėtinai greitai pamirštamas. Atsimename jį tik dėl vėliau sekusių B. Pitto ir A. Jolie santykių. Tai sukelia liūdesį, nes filmas savyje slėpė didžiulį potencialą. „Ponas ir ponia Smitai“ galėjo tapti šiuolaikinio pramoginio kino klasika, pasižyminčia išskirtiniu stiliu. O dabar telieka konstatuoti, kai tai yra dar viena eilinė veiksmo juosta. Vienkartinio panaudojimo produktas ir tiek.
