Prancūzų aktorė Audrey Dana debiutuoja kaip režisierė. Iki šiol režisavusi vieną trumpmetražį filmą, ji pristato savo pirmąją ilgo metro juostą „Po merginų sijonais“. Deja, pirmas blynas išėjo netgi labai prisvilęs.
Paryžius ir 11 moterų. Dirbančios, skubančios, mylinčios, mylimos ir nemylimos, laukiančios ir paliktos, pavargusios, nepasitikinčios ir ieškančios. Namų šeimininkės ir karjeristės, asistentės ir advokatės, autobuso vairuotojos ir vaikų auklės, logopedės ir ginekologės. Vienišos ir (ne)laimingai ištekėjusios, paliktos vyrų ar laukiančios, kol meilužis paliks savo žmoną, ar pačios dėl meilužės paliekančios vyrus, nimfomanės ir drovuolės. Žmonos ir mamos, kolegės ir viršininkės, seserys ir draugės. Filmas „Po merginų sijonais“ apima platų įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių moterų diapazoną.
Yzis – 27, ji ištekėjusi ir turi keturis vaikus. Mari Yzis namuose pasirodo kaip seksuali auklytė. Roza vadovauja didžiausiai Prancūzijoje esančiai europinei įmonei, ji vieniša, neturi draugų, o jos testosterono kiekis normą viršija 3 kartus. Rozos asistentė Adelina turi rūpesčių dėl motinos. Lili nerimauja dėl savo paauglės dukters ir dėl galimos (nors ir per ankstyvos) menopauzės. Truputį paranojiška Lili sesuo ginekologė Sem, nusiraminimo ieško vyrų glėbyje. Jauna advokatė Agata bendraudama su vyrais siaubingai stokoja pasitikėjimo savimi ir kenčia nuo pilvo skleidžiamų neprognozuojamų garsų. Jos geriausia draugė Džo laukia, kol meilužis paliks žmoną. Ines įtaria vyrą neištikimybe. Ines savo nuogąstavimus patiki kolegei Sofi. Autobuso vairuotoja Fani, kenčianti nuo nervinio tiko ir savo sutuoktinio arktinio šaltumo, netikėtai savyje atranda tiesiog nimfomanišką seksualumą.
„Po merginų sijonais“ – filmas apie moteris ir a la subalansuotas moterims. Iš tiesų – tai blogiausia amerikietiška maniera gana padrikai ir kreivai sulipdytas klišių ir stereotipų rinkinys. Be abejo, komedijos žanrui leidžiama kai ką hiperbolizuoti, saikingai pasinaudoti tam tikrais stereotipais, tačiau būtina jausti ribą, kitaip tai, kas turėtų būti juokinga, kels tiktai graudulį. Visų pirma – moterys – tai ne tik menstruacinis ciklas, svyruojančios emocijos, hormonai; tai ne tik aukštakulniai ir liemenėlės; ginekologija ir mamografija; ne tik kontraceptikai ir menopauzė, ne tik lūpdažiai ir nagų lakas, ne tik suknelės ir sijonai, ir ne tik tai, kas yra po jais. Liūdniausias yra Rozos personažas – tipinis stereotipinis patriarchato visuomenės požiūrio į protingas ir aukštus postus užimančias moteris įkūnijimas – protinga moteris negali būti moteriška (dėl tostesterono (vyriško hormono, sic!) pertekliaus), todėl stokoja empatijos, todėl yra vieniša ir todėl yra nelaiminga. Kurgi ne. Gerai nors tiek, kad neperšama mintis, kad vienintelė moters laimės ir išsipildymo prasmė – šeima. Anaiptol, kai 24/7 non stop galvom eina ir nervais groja keturi mažamečiai supermenai, tai nė kiek neprimena idilės.
Audrey Dana į šį filmą sukvietė neblogą aktorių komandą. Tai tiek už Prancūzijos ribų gerai žinomos prancūzų kino žvaigždės Isabelle Adjani (Lili), Vanessa Paradis (Roza), Laetitia Casta (Agata); tiek frankofoniškai bendruomenei gerai žinomos bei tarptautinio pripažinimo filmuose šmėstelinčios Alice Taglioni (Mari), Sylvie Testud (Sem), Audrey Fleurot (Sofi), Marina Hands (Ines), tiek tarptautinei publikai menkiau pažįstamos Julie Ferrier (Fani), Alice Belaïdi (Adelina) ir Géraldine Nakache (Yzis). Pati režisierė atliko Džo vaidmenį. Tačiau „Po merginų sijonais“ net nepretenduoja tapti kažkuo panašiu į stilingąjį François Ozono kriminalinį miuziklą „8 moterys“ („8 femmes“), kuriame visu grožiu ir moteriškumu žiba 8 prancūziško kino žvaigždės. A. Dana nepavyksta susitvarkyti su personažų gausa, paskirstyti laiką, tam, kad jie būtų tinkamai atskleisti, nesusipainioti su siužetinėm linijomis. To rezultatas – gan chaotiškas bėgimas epizodiškai stabtelint tai ties viena, tai ties kita veikėja. Kiek ryškesnės šiame filme – Roza ir Yzis. Vidutiniškai parodytos Fani, Džo, Agata, Ines. Kiek pašaliniai, ar, tiksliau, pagalbiniai, personažai atrodo Mari ir Adelina. Visiškai neatskleistos ir siužeto prasme net neypač reikalingos, todėl balastu tampančios atrodo Lili, Sem ir Sofi. Tad jei A. Dana siekė perspjauti F. Ozoną į vieną filmą sukviesdama daugiau prancūzių aktorių, tai šiuo atveju nekenktų prisiminti, kad kiekybė toli gražu negarantuoja kokybės.
„Po merginų sijonais“ pagrindinė siužeto problema, kad kaip ir su aktorėmis, stengiamasi vienu metu užgriebti per daug. Talentingesniam režisieriui tai nebūtų didelis iššūkis – jau turėjome progos matyti, kaip su tuo sėkmingai tvarkėsi ispanai Daniel Sánchez Arévalo filme „Storuliai“ („Gordos“, 2009) ir analogišką (tik vidurio amžiaus krizę pasiekusių vyrų problemas nagrinėjančią) tematiką filme „Pilnos rankos pistoletų“ („Una pistola en cada mano, 2012) pasirinkęs Cesc Gay – jiems personažų ir siužetinių linijų gausa netapo per sunkiu uždaviniu, o štai debiutantė A. Dana su tuo nebesusitvarkė. Geras pavyzdys šiuo atveju būtų analogišką (moterų) tematiką nagrinėjanti ispanės Icíar Bollaín juosta „Mataharis“ (2007) – apsiribojama trimis veikėjomis, kurias ir koncentruojamas filmo dėmesys, taip apimant pakankamai platų personažų tipažų ir problematikos diapazoną, bei išvengiant bereikalingo blaškymosi.
Dar vienas didelis akmuo į šio filmo kūrėjų daržą – subtilumo ir skonio stoka. Didžioji filmo dalis – nevaldomas laukinis seksas bet kur, bet kada ir su bet kuo, visa kita – tik tarp kitko. Galbūt buvo stengiamasi parodyti laisvą moterų apsisprendimą ir išlaisvintą seksualumą, tačiau žiūrim, ką turim, o turim tai, kad vėlgi nusivažiuota iki vos ne filme „Stepfordo moterys“ („The Stepford wives“, 2004) rodyto moters kaip tobulos sekso mašinos įvaizdžio. Visų moterų (išskyrus Rozą, kuriai šiaip jau dėl intelekto ir tostesterono pertekliaus vyriškas dėmesys negresia, ir kelias menkiau atskleistas veikėjas) mintys ir norai sukasi tik apie viena – kaip susirasti sekso partnerį (ar partnerę) ir greituoju būdu patenkinti aistros priepuolį. Visa tai tampa nebe juokinga, o neskoninga ir vulgaru.
Tiesa, vis tik yra keletas į patriarchalinėje visuomenėje įsitvirtinusius stereotipus nukreiptų replikų. Režisierė stengiasi atkreipti į dėmesį į moteris lydinčias klišes ir to sukeliamas problemas (kaip tą pavyko realizuoti – jau kitas klausimas). Nors ir dėl aukščiau išvardytų priežasčių labai smarkiai į jas nesigilinama, tačiau bent jau trumpą akimirką stabtelima ir bandoma užfiksuoti. Kita vertus, šita tema – plati ir neišsemiama kaip vandenynas, todėl belieka tikėtis, kad A. Dana, jei tik norės vėl imtis panašios tematikos, pasimokys iš savo debiutinio filmo klaidų ir kitą kartą jai pavyks geriau.
