Dvejų stipriai pastatytų siaubo žanro filmų, „Emilės Rouz egzorcizmas“ bei „Grėsmingas“ režisierius ir scenaristas, Scott‘as Derricson‘as, dar sykį ryžtasi pamaloninti savo gerbėjus naujausiu darbu ir pristato režisieriui būdingą siaubą keliantį pasakojimą egzorcizmo tematika.
 
Būsimas „Daktaro Streindžo“ kūrėjas kviečia pasinerti į itin nemalonų demonų ir okultizmo pasaulį, kurį nuo neatmenamų laikų valdo tamsiosios jėgos. Filmo metu režisieriaus paruoštos staigmenos privers cypti netgi tuos, kurie dažniausiai yra sunkiai paveikiami ir visko matę žiūrovai.

Apie ką mes čia…

Niujorko policijos pareigūnai tiria itin painią ir visiškai sunkiai paaiškinamą bylą. Susidūrę su neįtikėtinų įvykių seka, geriausi komisariato darbuotojai imasi nekasdieniškų veiksmų, kad išnarpliotų paslaptingus nusikaltimus. Galiausiai supratę, kad tai – nežemiškų jėgų darbas, vyrai kreipiasi pas kunigą, kuris atveria jiems akis į susiklosčiusią situaciją. Jie net nenutuokia, su kokiu siaubu jiems teks kovoti….

Kūrinio vidus

Siaubo žanras išgyveno tikrą palaimą, kai 2012 metais į kino ekranus įžengė Scott‘o Derrickson‘o režisuotas mažo biudžeto filmas. Pagaliau James‘as Wan‘as („Tūnąs tamsoje“, „Mirtina Tyla“, „išvarymas“) gavo rimtą oponentą. Siaubo žanro senbuvis, „Emilės Rouz egzorcizmo“ kūrėjas, pristatė gaivų, originaliai pateiktą ir išties baisų pasakojimą. Gerai išmanantis egzorcizmo tematiką, režisierius antrą sykį iš eilės priverčia žiūrovus pajausti tikrą baimę sėdint kino salėje. Deja, tačiau tik siaubo faktorius ir tapo visos juostos vinimi. Tai ganėtinai retas reiškinys šiame žanre. Dažniausiai šio populiaraus žanro kūrėjai neiššauna du kartus iš eilės kokybiškais ir kvapą gniaužančiais darbais.
 
Naujausiame filme, režisierius pabandė papasakoti pagal tikrus įvykius sukurtą istoriją. Žinoma, kai ekrane pasirodo užrašas apie pasakojimo autentiškumą, supranti, jog kūrėjai pasinaudodami šiuo pigiu triuku vis dar bando suvilioti žiūrovus į kino ekranus. Pasižiūrėjus filmą bei pasidomėjus šios istorijos tikroviškumu galima teigti, jog pusė siužetinės linijos eigos tėra tik muilo burbulas. Tenka pripažinti – ganėtinai patraukliai išvystytas muilo burbulas. Scenarijus parašytas taip, kad žiūrovas viso filmo metu pats bandytų išnarplioti rodomą bylą. Šį filmą galima priskirti prie kriminalinio trilerio žanro. Bauginantis pasakojimas apie Niujorko policininkų kasdienybę įtraukia nuo pat pirmų akimirkų. Deja, juostai įpusėjus pasidaro šiek tiek nuobodu. Visgi filmo trukmė – apie dvi valandas, o čia tik pusė praėjo ir jau norisi žiovauti. Žinoma, režisierius nenorėdamas leisti žiūrovui užmigti kino salėje filme parodo porą triukų, pagražinančių filmą puikiais siaubo elementais. Su kiekviena nauja scena parodomi vis siaubingesni vaizdai, kol galiausiai veiksmas perkeliamas į nuovadą, kurioje ir įvyksta seniai žadėtas egzorcizmas. Taip, filmo siaubo elementai tikrai baisūs, priverčia pašokti ir net pakraupti nuo šleikštulį keliančių vaizdų. Šiame filme, deja, kino kūrėjas buvo nesustabdomas ir labai vaizdžiai pateikė smurto scenas. Vienu momentu atrodė, kad žiūrimos „Kruvinosios skerdynės Teksase“.
 
Atsižvelgus į bendrą juostos pateikimą ir tematiką, galima atrasti daugelį juoką keliančių detalių. Jos parodo, kad amerikiečiai savo filmuose net nebando išanalizuoti kitų kultūrų, o tuo labiau – seniausių žmonijos civilizacijų. Kaip pavyzdį galima pateikti lotyniškus užrašus, kurie bando apibūdinti Mesopotamijos civilizaciją. Negi filmo kūrėjai nežinojo, kad Mesopotamijos laikais, žmonės naudojosi dantiraščiu, o ne lotynų raštu? Matyt, kad ne. Tokiu vietų filme pilna, tačiau tai yra atleistina JAV kino produkcijai ir tokio tipo projektams, kurie vilioja į kinus žmones ne istorijos pamokėlių, o gerai pagąsdinti, kad naktį nebūtų galima užmerkti akių.
 
Filmas kupinas personažų, tačiau tik trys jų verti dėmesio. Pagrindinis veikėjas – Dievu netikintis pareigūnas Sarčis, kuriam žūtbūt norisi išnarplioti paslaptingą bylą. Žinoma, kaip ir daugelyje filmų, jis giliai pasąmonėje slepia savo praeities šešėlius ir bando visais įmanomais būdais neišleisti jų į paviršių. Labai klišinis herojus, kurį galima pamatyti kas antrame tokio pobūdžio filme. Sarčiui asistuoja jaunas kunigas, irgi turintis savo istoriją. Šiek tiek ironiška, kai du kadaise likimo nuskriausti žmonės suvienija jėgas ir bando kovoti su antgamtinėmis jėgomis. Tebūnie taip ir būna. Jų kelyje atsiranda blogio įsikūnijimas, kurį reikia pašalinti. Antagonistas visai patraukliai atrodo. Baisus, kraupiai atrodančio blogio pavidalas, kuris net kelis kartus filmo metu leidžia gerai pasitampyti nervus. Bet, žinoma, tik kelios scenos su juo paverčia visą šio filmo idėją gera pramoga kine.
 
Vertinant naujausią S. Derricson‘o darbą ir lyginant jį su „Emilės Rouz egzorcizmu“ (tuo labiau su „Grėsminguoju“), į galvą ateiną vienas žodis – nusivylimas. Filmas nėra prastas, tačiau, kai užkeliama paskutiniojo filmo kartelė, lūkesčiai yra milžiniški. Taip, teko šiek tiek nusivilti, nes filmas pralaimi ankstesniems kino kūrėjo darbams siaubo žanre, tačiau filmas rekomenduojamas peržiūrai kino teatre. Vien dėl siaubo faktoriaus, kuris yra šiame filme įgyvendintas tikrai puikiai. Taip pat juosta turėtų būti aktuali visiems grupės „The Doors“ gerbėjams.

Techninė juostos pusė

Vizualus juostos kontekstas patrauklus akiai. Šiurpios dekoracijos, priverčiančios pajusti baimę, šleikštulį keliantis grimas, kuriuo papuošti veikėjai sugebėjo dar labiau įbauginti, o kartu ir neblogi specialieji efektai, kuriais buvo pasinaudota parodyti egzorcizmo sceną. Galima daryti išvadą, kad stilingai atrodanti filmo išorė suteikė šiai juostai didžiausią siaubo efektą.
 
Prie patrauklaus vizualinio grožio prisideda ir garso takelis, kuris šiek tiek nustebina – geros, siaubą keliančios kompozicijos ir legendinės grupės „The Doors“ dainos. Vien už „People Are Strange“ galima filmui duoti aukštesnį balą. Gerai apgalvotas garso takelis, kuris nors ir neišsiskiria iš bendro siaubo žanro filmų konteksto, bet sugeba priduoti reikiamos juostai siaubo atmosferos. Čia filmo kūrėjai nepasišiukšlino. Garso takelį lydėjo sustiprintas garso montažas, kuris irgi tapo vienu iš svarbiausių filmo dalyvių.
 
Filmo vaizdai pateikti iš įdomių ir gerai besižiūrinčių rakursų, todėl galime irgi pasakyti didelį ačiū operatoriui, kurio darbas susižiūrėjo be priekaištų. Kita vertus, paskutinis režisieriaus filmas „grėsmingas“ taip pat galėjo pasigirti panašiais kameros manevrais, todėl galima teigti, jog režisierius atrado savo filmavimo stilių. Tikėkimės, kad „Daktaro Streindžo“ ekranizacijoje bus panaudota visiškai kitokia filmavimo technika.
 
Montažas, deja, nusileidžia kitiems techninės pusės veiksniams. Pirmiausia, istorijos pateikimas per pirmas dvidešimt rodymo minučių itin chaotiškas. Sunku suprasti, kas vyksta ekrane. Antra – labai nebūdingas siaubo filmui scenų išdėstymas. Parodomos trys ar net keturios iš eilės scenos, kuriose dominuoja siaubas. Tai šiek tiek pamažino filmo baimės potencialą. Visur kitur, siužetinės linijos eiga gerai subalansuota ir peržiūros metu netrikdo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmą galima apibūdinti kaip dviejų aktorių šou. Pagrindinių herojų atlikėjai sudarė neblogą duetą, o kartu ir gerai įsipaišė į rodomą veiksmą. Charizmatiškų veido bruožų, australas Eric‘as Bana, kurį vis rečiau galima matyti didžiuosiuose kino ekranuose, visai patenkinamai susidorojo su savo vaidmeniu. Šalto veido pareigūno vaidmuo, kuris reikalavo emocionalaus pasirodymo,- įvykdytas. Gaila dėl vieno, jog aktoriaus potencialas neišnaudojamas iki galo ir jis sutinka vaidinti tokio pobūdžio filmuose kaip šis, o ne rimtose dramose, kur jo talentas būtu deramai įvertintas.

Antras aktorius, kuris gerai susidorojo su savo vaidinamu personažu – tai Edgar‘as Ramirez‘as, įkūnijęs kunigą. Dinamiškas ir įdomus veikėjas, kurio likimas ir gyvenimo drama panaši į pareigūno Sarčio. Egzorcizmo scenoje, aktorius parodė savo talentą, ir galima teigti, jis parodė iš visai geros pusės savo aktorinius sugebėjimus, kurie galbūt bus pastebėti kitų kino kūrėjų. Norėtųsi, kad šis aktorius pasirodytų dar daugybėje kitų filmų.

Savo išoriniu grožiu filmą papildė Olivia Munn, kuriai atiteko Sarčio žmonos vaidmuo. Taip pat įtikinamai pasirodė pagrindinio antagonisto atlikėjas, aktorius Sean‘as Harris‘as. Tam tikrose scenose, aktorius atrodė taip siaubingai, jog norėjosi uždengti akis – žiauraus ir šleikštulį keliančio personažo pateikimas. Joel‘is McHale‘as pakviestas į šį filmą tam, kad galėtų pagyvinti atmosferą humoro prasme – eilinį sykį suvaidino durnelį. Kiti filmo aktoriai buvo beveik nepastebimi.

Verdiktas

„Gelbėk mus nuo pikto“ – tai žiaurus, šleikštulį keliantis ypatingai stipraus garso siaubo trileris, kuris sugeba kaip reikiant išgąsdinti net ir stiprių nervų žiūrovus, tačiau visgi nusileidžiantis ankstesniam režisieriaus Scott‘o Derrickson‘o 2012 metais pasirodžiusiam darbui – „Grėsmingas“.