„Antros pusės beieškant“
Rusijoje populiarus aktorius, prodiuseris ir scenaristas Jusufas Bachškijėvas, puikiai žinomas iš juostos „78 paragrafas“ ir „Antikileris“, debiutuoja kaip režisierius pristatydamas nuotaikingai šmaikščią romantinę komediją „Pasimatymas“, kuriai pats ir parašė scenarijų.
Filmo veiksmas vyksta aplink du jaunus žmones, kurie šiame gyvenime pasigedo to nuostabaus ir tyro jausmo – meilės. Perspektyvus ir vertinamas chirurgas Dmitrijus savo sesers patartas sutinka nueiti į pasimatymą su jos drauge mokytoja Ana. Dmitrijus niekada nepamirš to košmaro, kurį jis turėjo išgyventi dėl Anos kaltės. Mergina ,nevaldanti savęs po nemažo alkoholio suvartojimo, pradeda visapusiškai griauti jaunojo vyro gyvenimą svarbaus Dimai susitikimo metu. Situacija pablogėja, kai horizonte pasirodo Anos gerbėjas, kurio dėka jaunas chirurgas netenka darbo, o prie visų nelaimių dar gresia kalėjimas. Taip netikėtai prasidėjęs pasimatymas, kurio metu įvyksta daug kuriozinių momentų, nepalieka abejingų jaunų žmonių širdžių, o širdyse išsiliepsnojęs jausmas sukuria barikadą jų tarpusavio suartėjimui dėl nepalankios ir fatališkos situacijos.
Filmo kūrėjai visiškai neišbaigė juostos scenarijaus, todėl bendrame vaizde filmas atrodo taip, lyg buvo bandyta jį kurti ekspromtu, neatsižvelgus į loginę pusę. Kelių žanrų mišinio pagalba bandoma sukurti absurdo komedija, bet efektas labiau primena muilo operos, nei komedijos su dramos prieskoniu pastatymo būdą. Dialogai tokie skurdūs ir nuvalkioti, kad atrodo, jog scenaristui tiesiog pasibaigė žodynas. Romantiško konteksto įterpimas tik dar labiau pablogina situaciją, nes jis visiškai nedera prie scenarijaus, o tuo labiau prie taip keistai pateiktos siužetinės linijos, nors jeigu atsižvelgsime į posakį, kad Rusijos protų nesuvoksi, galima teigti, kad būtent šiuo posakiu vadovaujantis buvo kuriamas šis filmas. Personažų karikatūra, perimta iš Amerikos žemesnio lygio komedijų, tik įrodo, kad ir pati Rusijos kino industrija bando žvelgti į vakarų kultūrą nepaisydama savo turtingos istorijos ir paveldo iš tokių komedijos meistrų kaip Leonidas Gaidajus.
Populiariosios kultūros vedamas garso takelis yra nykus. Kompozicijos net nedera prie tam tikrų scenų. Emocionaliai bei ramiai svyruojanti atmosfera garso takelio pagalba galutinai išmeta iš bendro juostos konteksto žanro atskleidimą. Komedijai per ramu, dramai per stipru. Montažas – vienintelis filmo pliusas, kuris matomas labai ryškiai, ir jo dėka siužetas netampa pilkas.
Aktoriai vaidina neįtikinamai, todėl vaidybos plane jokios kalbos nėra apie nors kokį šviesų pasirodymą. Vladimiras Kristovskis, suvaidinęs pagrindinį filmo vaidmenį, neatitinka savo personažo, o jo ištartos frazės visos yra vieno balso tembro ir tokios pat intonacijos. Jokių emocionalių replikų, nors būtent iš jo personažo burnos ir veido turėtų matytis pyktis, nuostaba, nusivylimas. Jekaterina Klimova tik savo išvaizda kompensuoja tragišką pasirodymą. Slaviškos išvaizdos moteris perteikiama vien tik neigiamomis emocijomis, o jos sukeltas šou spinduliuoja agresyviu nuteikimu žiūrovų atžvilgiu. Daugumoje scenų buvo ryškiai persistengta, todėl personažo psichologinis portretas atrodo lyg ligonės. Kiti aktoriai tik kaip fonas buvo pakviesti, todėl pastebėti kažką įsimintino iš viso kolektyvo buvo neįmanoma.
„Pasimatymas“ – tai labai silpnas rusų kinematografijos pavyzdys, kai bandoma siekti Holivudo standartų neatsižvelgiant į savo šalies mentalitetą bei galimybes. Netikusio scenarijaus bei medinės vaidybos dėka juosta sukuria liūdną vaizdą, kad visgi gerų rusiškų komedijų era jau pasibaigė.
