100 metų. Tiek Pietų Korėjos kinui reikėjo laukti vieno garbingiausių apdovanojimų – Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės. Kai kas sako, kad tai turėjo įvykti keleriais metais anksčiau – su kitu filmu ir kitu režisieriumi, tačiau faktas yra toks – pirmąją Auksinę palmės šakelę savo šaliai nuskynė Joon-ho Bongas su draminiu trileriu „Parazitas“ (kor. „Gisaengchung”).

Pats J. Bongas su savo kūryba ir iki šio laimėjimo buvo gana neblogai žinomas už gimtinės ribų. Jo filmografijoje – 7 ilgametražiai, 5 trumpametražiai ir segmentas fantastinėje dramedijoje „Tokijas!“ (angl. „Tokyo!“, 2008 m.) – bendrame kūrinyje kartu su prancūzais Micheliu Gondry ir Leos‘u Caraxu. Pirmąjį savo trumpametražį J. Bongas sukūrė dar 1994 m. o su pirmuoju ilgametražiu „Lojantys šunys niekada nekanda“ (kor. „Flandersui gae”) debiutavo 2000 m. J. Bongo filmografijoje – tokios juostos kaip „Žmogžudystės prisiminimai“ (kor. „Salinui chueok”, 2003 m.), San Sebastiano festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą; „Šeimininkas“ (kor. „Gwoemul“, 2006 m.), su kuriuo debiutavo Kanuose ir buvo nominuotas C.I.C.A.E. apdovanojimui; 2009 m. Kanų paralelinėje konkursinėje „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programoje pristatytas kriminalinis draminis trileris „Motina“ (kor. „Madeo“), 33 laimėjimus ir net 103 nominacijas surinkusi mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (angl. „Snowpiercer“); pagrindinėje Kanų festivalio programoje rodyta veganiška nuotykių drama „Okdža“ (angl. „Okja“, 2017 m.) ir, galiausiai, – „Parazitas“, kuris greičiausiai taps ir Pietų Korėjos kandidatu į Oskarus geriausio neanglakalbio filmo kategorijoje.

Trumpai apie filmo siužetą

Visa Ki-taeko (akt. Kang-ho Song) šeima – jis pats, jo žmona Čung-sok (akt. Hye-jin Jang) ir suaugę sūnus Ki-vu (akt. Woo-sik Choi) bei dukra Ki-džung (akt. So-dam Park) – yra bedarbiai, gyvena pusrūsyje  ir gaudo nemokamą kaimynų interneto ryšį. Tačiau kartą likimas teikiasi šyptelti ir šiai šeimai – išvykdamas į užsienį Ki-vu draugas (akt. Seo-Joon Park) perleidžia jam savo mokinę – mergaitę iš turtingos šeimos, kuriai reikalingos anglų kalbos korepetitoriaus pamokos. Nuėjęs pas savo naujuosius darbdavius ir susipažinęs su ponia Park (akt. Yeo-jeong Jo), Ki-vu įžvelgia atsiveriančią galimybę – juolab, kad Parkų šeima yra ne tik turtinga, bet ir dosni. Tad nieko nelaukę jis nusprendžia griebti jautį už ragų…

Įleisk kiaulę į bažnyčią…

Iš tikrųjų, šį filmą geriausia žiūrėti žinant kuo mažiau apie jo siužetą. Kita vertus, kaip klostysis pirmos dalies įvykiai, tampa daugiau mažiau aišku nuo Ki-vu pirmojo apsilankymo Parkų šeimos name. Tačiau tai tik pradžia! Ir, kita vertus, nors ir galima nuspėti, kas nutiks, neįmanoma numatyti, kokios priemonės bus pasitelktos tam įgyvendinti, tad stebėti tikrai nenuobodu – priešingai, atsiranda savotiškas azartas – pasąmoningai nuvoki, kas tuoj nutiks, ir tik lauki, kad tai atsitiktų. Todėl nieko keisto, kad dauguma personažų veiksmų Kanuose buvo palydėti gyvomis ovacijomis ir plojimais.

Bet, kaip minėta, tai tik pradžia. Vėliau filmo kūrėjai pateikia ne vieną netikėtą siužeto posūkį. Gražiausia, kad čia susidėlioja beveik visos detalės – jei kas nors buvo paminėta ar parodyta anksčiau, vėliau tai paprastai tai turi reikšmės tolesniam filmo siužetui.

Socialinė drama

Stebint šį filmą Kanuose salėje netilo juokas. Taip, šiame filme nemažai juodojo humoro, nemažai situacijų, kurios prajuokina, tačiau tuo pačiu šiek tiek ir sugėdina, nes iš tokių dalykų juoktis lyg ir nederėtų.

Vis tik juodoji komedija yra tik paviršinis „Parazito“ sluoksnis. Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad vien to būtų užtekę nurungti visus kitus kandidatus ir pelnyti pagrindinį prestižinio festivalio prizą (net jei nediskriminuosime ir nenuvertinsime komedijos kaip žanro, esą, neprilygstančio „rimtiems“ filmams). Po platesnėms masėms patrauklia išore slypi gana nelengva socialinė drama, šiame filme išsakoma tiek tiesiogiai, tiek metaforomis.

Ki-taeko šeima gyvena pusrūsyje – pradvisusioje skylėje, po kurią laksto tarakonai, kurios langus kone kas vakarą apšlapina girtas praeivis. Žemiau – nei tiesiogine fizine, nei perkeltine prasme – jau nelabai gali būti. Tuo tarpu į modernų, erdvų ir įmantrų Parkų namą, kuris ir taip yra įkalnėje, patenkama laiptais. Ar iš lauko, ar iš garažo. Tai yra viršūnė, aukščiausias taškas – crème de la crème. Socialinę apačių ir viršūnių atskirtį įgarsina ir kartūs Ki-vu žodžiai, kai jis užduoda šį retorinį klausimą savo mokinei – Parkų dukteriai Da-hye, kai jiedu žvelgia pro langą į nerūpestingus gimtadienio vakarėlio svečius: „Ar aš čia priklausau?“. Nors atsakymas žinomas iš anksto.

Ki-taeko šeima supranta, kad žema kilmė yra neatsikratoma jų esaties dalis, sekanti iš paskos, kaip tas visur – į odą, į plaukus ir drabužius – persismelkęs rūsio kvapas. Kad ir kaip tai maskuosi, ji vis tiek yra čia ir vieną dieną yla išlįs iš maišo. Taip ir nutinka. Dėl to savotiškai įmanoma pateisinti Ki-taeko veiksmus filmo pabaigoje – tai, kaip jis pasielgia, jis padaro ne dėl to, jog suvokia, kad ponas Parkas perprato apgavystę. Žinoma, iš dalies ir tai, tačiau šiuo atveju baisiau ne pripažinti, kad esi parazituojantis apgavikas, bet stoti akistaton prieš faktą, jog esi ne kas kitas, kaip tarakonas, išlindęs iš trūkusio kanalizacijos vamzdžio. Tą padaryti būtų nepakeliama gėda, dėl to Ki-taekas kaip ir neturi kito pasirinkimo.

Šiame filme svarbus dar ir tas aspektas (iš kurio nemaža dalimi ir gimsta pagrindas juodajam humorui) – visa Ki-taeko šeima gyvena vargingai, bet per daug nesistengia to pakeisti. Jie nėra tie klasikiniai vargdieniai, vargo pelės, plušantys dieną naktį, aukojantys savo poilsį ar sotesnį kąsnį dėl geresnės būties ir šviesesnės rytdienos. Ne. Jie gyvena mažiausiomis sąnaudomis ir nesibodi naudotis kitų geru. Tarsi utėlė, suėdanti žuvies liežuvį ir pati tuo liežuviu apsimetanti, kol žuvis nieko nepastebi. Tad nors jie yra pagrindiniai personažai, nekyla gailestis ar užuojauta dėl jų nenusisekusio vargingo gyvenimo – nes ne kas kitas, o tik jie patys dėl jo ir kalti. Kita vertus, tai, ką jie daro, vėlgi gali būti bent iš dalies suprantama ir pateisinama – prabangaus, patogaus, sotaus ir turtingo gyvenimo troškimas yra natūralus visoms žmogiškoms būtybėms. Ir nors jie nededa pastangų, kad sąžiningai tai pasiektų, labai smarkiai smerkti jų irgi, ko gero, neišeina.

Personažai ir aktoriai

Šiame filme viskas apgalvota ir savo vietose – nieko perteklinio, nieko nereikalingo. Tas pats pasakytina apie personažus. Filmo centre atsiduria „parazituojanti“ Ki-taeko šeima. Jos atvirkštinis atspindys, tiesioginis antipodas – Parkų šeima. Visuomenės apačios prieš viršūnę, skurdas prieš prabangą, parijai prieš patricijus. Parkai taip pat augina mergaitę ir berniuką – kaip ir Ki-taekas su žmona. Vis tik matyti, kad idealus Parkų šeimos „fasadas“ galbūt šiek tiek įskilęs – sutuoktiniai yra linkę ne viską atskleisti vienas kitam, o jų santykį, paties pono Parko žodžiais, „galima pavadinti meile“. Vis tik jie atrodo skaidrūs ir naivūs, nors Parkas ir išlaiko šiokią tokią savo statusui privalomą „distanciją“.

Iš esmės tiek ir užtenka. Visą istoriją galutinai suriša jau minėtas Ki-vu draugas, kiti Parkų šeimos darbuotojai ir dar kai kas, ko nemačiusiems filmo nesinori atskleisti, kad nebūtų sugadintas įdomumas. Iš tikrųjų maloniai stebina režisieriaus „taupumas“ ir sugebėjimas papasakoti šią intriguojančią istoriją panaudojant tiek nedaug aktorių ir filmavimo lokacijų.

Aktorių pasirodymas puikus, nors reikia pripažinti, kad šiame filme svarbiausia ne personažai, o pati istorija. Kitaip tariant – čia nėra nė vieno vaidmens, kuris „išvežtų“ visą filmą ar būtų ženkliai svarbesnis už kitus (nors istorija iš esmės pasakojama Ki-vu lūpomis).

Techniniai dalykai

Gal kiek netikėta, bet pirmasis epitetas, kuriuo norisi apibūdinti „Parazito“ techninę pusę yra „elegantiškas“. Iš tiesų tai labai stilingai, ritmingai ir – būtent – elegantiškai nufilmuota juosta. Labai smarkiai stebinančių kameros viražų nėra, tačiau ji juda tvarkingai, reikiamais momentais (o tokių pasitaiko ne vienas) dėmesys atkreipiamas į reikšmingas detales – žvilgsnius, daiktus, smulkmenas. Keliose scenose panaudojamas vaizdo sulėtinimas, pafilmuojama iš viršaus, priartinama. Viskam puikiai akompanuoja foninė muzika, vaizdą ir garą paverčianti į vienalytę tobulai sustyguotą simfoniją.

Reziumė

„Parazitas“ – neabejotinai pelnytas 72-ojo Kanų kino festivalio laureatas, žavintis tiek intriguojančia istorija, tiek siužeto vingiais, tiek puikiai panaudotu humoru. Ir visa tai – tik išorė, nes pažvelgus giliau atsiskleidžia tamsesni ir rimtesni šio filmo klodai, atvedantys prie socialinės nelygybės klausimo. O viskas įvilkta į elegantišką bei pakankamai lengvą formą, kuri patamsėja ir pasunkėja filmo pabaigoje, suteikdama dar daugiau aukšto lygio filmui reikalingo „svorio“. J. Bongas tiesiog meistriškai visus šiuos komponentus sudėlioja į bendrą visumą ir – voila! – turim protingą, dinamišką ir patrauklų – kitaip tariant, visomis prasmėmis subalansuotą – kūrinį, kuris jau dabar ryškiai išsiskiria 2019 metų kino panoramoje.

8.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Evaldas / 2019 gruodžio 4

    Puiki recenzija, tik lietuviškai perrašant korėjietišką pavardę 박 raidės „r“ nereikia.

  2. Kino portalas „Buvau Kine“ pristato geriausius 2019-ų metų filmus, skirtus kino gurmanams - Buvau Kine / 2019 gruodžio 29

    […] 1. „Parazitas“ („Gisaengchung“) […]

  3. Startuoja įspūdingas projektas AEROKINAS – „Kino pavasario“ seansai Vilniaus oro uosto perone - Buvau Kine / 2020 balandžio 29

    […] Šedevru vadinamas ir praėjusiais bei šiais metais gausiai apdovanotas ir aptarinėtas filmas „Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“) surinko daugiausiai peržiūrų ir virtualiajame šių metų „Kino […]