„Legendiniai kaliniai“
Švedų kilmės kino kūrėjas, režisierius Mikaelis Hafstromas, besispecializuojantis įtemto siužeto trileriuose, pristato dar vieną žanro atstovą. Po išties puikių filmų kaip 2005 m. „Sugundytas“ ir Steveno Kingo romano ekranizacijos „Kambarys 1408“, skandinavas sujungia dvi veiksmo filmo legendas ir pateikia juos visiškai naujame lygyje.
Režisierius kviečia pamatyti dar vieną ir dar brutalesnę Švarco ir Slajaus akistatą, kurioje nepritrūks nei adrenalino, nei juodo humoro, nei vyriškos jėgos, ko galime pasigesti panašiuose žanro filmuose. Svarbiausia, savo akimis galėsime pamatyti vieną įdomiausių kalėjimo pabėgimų kine per daugelį metų.
Apie ką mes čia…
Yra įvairaus talento žmonių – vieni dainuoja, kiti piešia, treti konstruoja, o dar kiti sugeba meistriškai sprukti iš įkalinimo įstaigų. Rėjus Breslinas – daugybę kartu buvo apmovęs kalėjimų sistemas, todėl patekęs į naują ir visiškai slaptą objektą jis vėl ryšis pakartoti savo pasiekimus. Šį kartą viskas ne taip paprasta, nes tokios sistemos jis dar nėra matęs, todėl išvysti dienos šviesą nebus taip lengva, kaip jis manė iš pradžių…
Kūrinio vidus
Du metus kurtas filmas ir pirmi jo anonsai prognozavo kupiną veiksmo, adrenalino ir įdomaus siužeto istoriją, tačiau tai, ką čia pamatome, viršija visus lūkesčius. Visgi tai nėra paprastas veiksmo filmas su kietais vyrukais, tai nebanaliai apgalvotas pasakojimas su vienu įdomesnių kalėjimo pabėgimų nuo kultiniu tapusio serialo „Bėgliai“.
Kaip ir įprasta senovinio stiliaus veiksmo filmuose, pamatome stulbinančią pradžią, nykų vidurį ir galingą pabaigą, todėl šiuo atveju panašiai ir vadovaujasi kino kūrėjas, tik su vienu skirtumu. Nykus vidus yra įdomiausia juostos dalis, nes tuo momentu išdirbamas pabėgimo planas ir kruopščiai parodomi veikėjų veiksmai. Žiūrint atidžiai galima pagirti scenaristą už nebanalų pateikimą, o svarbiausia, kad pabėgimas neprimena jokio kito panašios tematikos filmo. Filmo herojams leidžiama manevruoti taip gražiai ir solidžiai, jog jaučiama ne tik įtampa, bet ir nežinia. Žinoma, nežinia dėl jų veiksmų, nes standartiškai tokiuose filmuose jau einant į juos pabaiga būna aiški.
Veikėjai nelabai įdomus, viskas pagal vieną šabloną, jokio išskirtinumo nepasimato, tačiau humoro plane, kuris, reikia pripažinti, nėra banalus, jie atsiskleidžia visiškai kitaip. Vyriškas juodas humoras, kietumo perpildyti posakiai ir vienas kito įžeidimai primena senus gerus laikus, kai vyrai vienu žodžiu sugebėjo taip užgauti oponentą, jog prasidėdavo kraujo vakarėlis. Dabartiniuose filmuose viskas tvarkoma humaniškai – pokalbiais ir intelektu, todėl žiūrint šią juostą iš karto prisimeni devyniasdešimtuosius, kai ekranuose karaliavo raumenų kalnai.
Filmas labai brutalus, nemažai kvapą gniaužančių scenų pavirsta tiesiog smegenų ištaškymo pamokėlėmis, o jokių kompromisų ir humaniškumo neturintys kalėjimo sargybiniai dar labiau kelia šiurpą savo veiksmais prieš kalinius. Dingsta amerikietiško švaraus kalėjimo sąvoka, kuri egzistuoja daugelyje panašaus pobūdžio juostų. Viskas atvirai ir atlikta be snarglių, todėl stebint visą šou nuo tokio atvirumo galime pašiurpti.
Pasibaigus filmui iš karto pradedi prisiminti juostas, kur pabėgimas iš kalėjimo sudaro nemažą dalį juostos. Iškart kyla šypsena, jog nieko panašaus neesame mate, ir žinoma, šiais metais tai vienas originaliausių veiksmo filmų, kuris atkeliavo į kino ekranus. Juosta turinti savo spragų, tačiau visumoje tai puikiai parengtas pasirodymas ir puiki duoklė žanro veteranams, kurie čia suvaidino pagrindinius vaidmenys.
Techninė juostos pusė
Filmo koncepcija ir jo pateikimas vizualiame plane labai kokybiškas. Fonas ir pats kalėjimo atvaizdavimas irgi vertas pagyrimo, o dekoracijos taipogi pateiktos originaliai, kas padaro dar nematytą kalėjimo įstaigą.
Garso takelis sukuria atskirą adrenalino pojūtį, jaučiamą iki pačios filmo pabaigos. Susišaudymo scenose ir pabėgimo akimirkose muzikinė palyda kaip niekaip sukuria atskirą juostos žavesį ir galią. Visą tai vainikuoja pirotechnikų sukurti kvapą gniaužantis sprogimai, kurių darbą paryškino geras garso montažas.
Operatoriaus darbas neblogas, įtemptas kameros darbas priverčia įsijausti į rodomą veiksmą, bet, deja, tik paskutiniame veikėjų pasirodyme bėgant iš pragariško objekto.
Filmo montažas labai geras, kas nustebina, nes sunku buvo tikėtis tokio kokybiško ir netgi nepriekaištingo darbo, kurio dėka paslaptis išlieka iki pat finalo, kuriame atskleidžiamos visos kortos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Legendos vėl kartu, taip galima įvardinti šį filmą. Dar vieną sykį, tik šį kartą jau pilnavertiškai susidūrę petys į petį, kino didvyriai padaro stulbinantį šou.
Nors filme sąlygas diktuoja Sylvesteris „Slajus“ Stallone, tačiau visi laurai atitenka Arnoldui „Arniui“ Schwarzeneggerui, kuris pasirodė iš gana komiškos pozicijos. Aktorius visą filmą skleidžia labai daug pozityvios energijos ir vidinės ramybės. Sunku net patikėti, kad jam jau greitai bus septyniasdešimt metų. Malonų ir kartu įsimintiną aktoriaus pasirodymą, kuris lydėjo visą filmą, galima įvardinti kaip jo pilnavertišką sugrįžimą į vaidybinį kiną.
Stallone, nepasikeitęs nuo savo paskutinio šou didžiuosiuose ekranuose juostoje „Šūvis į galvą“, šį kartą atrodo žymiai geriau, o svarbiausia – taipogi pilnas energijos ir temperamento sugeba kaip lygus su lygiu kovoti prieš „Švarcą“, kuriam šis filmas lygus asmeniniam šou.
Jamesas Caviezelis, suvaidinęs pagrindinį filmo antagonistą, neblogai atrodo bendrame fone, bet, žinoma, priartėti prie pagrindinio dueto charizmos jam dar toloka.
Juostoje figūruoja labai daug žinomų veidų, tokių kaip Samas Neilas, Curtis „50 Centas“ Jacksonas, Vincentas D‘Onofrio, Vinnie Jonesas, Faranas Tahiras ir Amy Ryan. Visi jie pridėjo atskiro žavesio, o svarbiausia, jog jų buvimas nebuvo baldų lygio, užpildantis vieną ar kitą sceną.
Verdiktas
„Pabėgimo planas“ – tai efektingas, brutaliai vyriškas ir sumanus veiksmo filmas, kuriame matome vieną įdomiausių kine įvykdytų pabėgimų iš kalėjimo, o dėka dvejų legendinių aktorių jis dar įgauna ir atskiro šarmo, lydinčio iki pat finalinių titrų.
