Spalis ir toliau gausus romantiškomis dramomis didžiuosiuose ekranuose. „Pabaigos ir pradžios“ (angl. „Endings, Beginnings“) – pastaroji. Ją pristato meilės dramų režisierius Drake Doremus.
Jei kino industrija dalintų ne tik visokius oskarus, bet ir spalvotus diržus, kaip kad kovos menuose, Drake Doremus neabejotinai būtų juodojo diržo savininkas. Šis režisierius yra pažįstamas iš tokių filmų kaip „Kaip pamišę“ (angl. „Like Crazy“, 2011), „Įkvėpk“ (angl. „Breathe In“, 2013), „Equals“ (2015). Štai ir praėjusiųjų metų repertuare rodyta „Zoja“ („Zoe“, 2018) – taip pat šio kūrėjo filmas. Visus kūrinius jungia vienas vardiklis – meilė. Tik skiriasi kontekstai, kuriuose ji yra išbandoma – nuo dramatiškos realybės, iki robotų ir utopijos. Tad štai po keletos fantastinių tyrinėjimų naujausiame filme grįžtama prie žemiškesnio konteksto – tikrų žmonių.
„Pabaigos ir pradžios“ – apie Dafnę (aktorė Shailene Woodley), ieškančią meilės, kuri tilptų į jos vertės ribas. Išsiskyrusi su geru vaikinu, palikusi gerą darbą, viską bando pradėti iš naujo. Pradėti nuo savęs, bandant susigaudyti, kas ji ir kuria linkme judėti gyvenime. Tik štai planuoti galima, tačiau ne visiems planams lemta išsipildyti pagal instrukcijas. Ypač, kai vakarėlyje susipažįstama net ne su vienu, o dviem vaikinais iš karto – Frenku (aktorius Sebastian Stan) ir Džeku (aktorius Jamie Dornan). Lyg to būtų maža – vėjavaikis Frenkas ir rimtuolis Džekas dar yra ir geriausi draugai. Dafnė leidžiasi į meilės ir gyvenimo nuotykius su abiem, kol nesuplanuoti įvykiai tampa ateities šeimininkais.
Kadangi tai meilės drama, turbūt labiausiai ji buvo laukiama dėl aktoriaus Jamie Dornano, tikintis, kad ir čia bus erotinius fetišus pildantis gražuoliukas. Juk tokią etiketę turi šis aktorius, po pagrindinio vaidmens „Penkiasdešimtyje pilkų atspalvių“ trilogijos. To laukusius ištiks nusivylimas – čia Jamie gavo „geriečio“ vaidmenį: pagarbaus, taktiško, rimto vaikino Džeko, kuris merginos gyvenime tampa lyg saugiu uostu. Žinoma reikia ir vėjavaikiško, čia atsirandančio, čia vėl pradingstančio, tačiau kibirkštį širdyje paliekančio herojaus – ir čia Frenką įkūnija Sebastian Stan, kuris įtikinimai tampa naujuoju, gundančiu istorijos personažu. Kai abi vyriškosios tiek rolės, tiek jų aktoriai stiprūs ir išpildantys filmo lūkesčius, tarpe jų esanti pagrindinė aktorė Shailene Woodley irgi negali nespindėti.
Grįžtant prie filmo istorijos: vos pasirodžius, pirmieji komentatoriai puolė mėtyti pomidorais ir klišėmis, kad nieko įdomaus čia nepamatysite. Sutinku, kad netikėto naujumo tokiame meilės trikampyje čia nematyti. Ieškantiems aštresnių pojūčių, turbūt reikėtų pažiūrėti daugiau fantastikos talpinančius ankstesnius režisieriaus darbus, kur bus daugiau netikėtumo faktorių. Tačiau filmo mintis parodyti merginos neapsisprendimą, ypač kai yra ne vienas aplink ją sparną rėžiantis veikėjas – išpildytas. Kaip? Paprasčiausiais gyvenimiškais momentais: nuo susirašinėjimo su herojais, tiek netikėtais pabėgimais su vienu iš jų, tiek ėjimais į pasimatymą su abiem beveik tą patį vakarą. Istorija vyksta gyvenimo tempu, fokusuojant gyvenimiškus įvykius. Tad dramos pritrūks tiems, kuriems drama yra lygu nuolatinei įtampai. O jei neįdomu romantiniai filmai savaime, tai neturėtumėte nei skaityti šios recenzijos, nei svarstyti pirkti bilietus apskritai.
Norisi paminėti vieną dalyką, kurį, manau, dauguma žiūrinčiųjų tiesiog „pražiūri“, ir dėl to šis filmas įgauna paviršiumi plaukiančios istorijos etiketę. Čia teks šiek tiek atskleisti siužetą, tačiau nepaminėti negaliu. Taigi: labai fragmentiškai, retkarčiais prisiminimų formatu įterpiami epizodai, kur Dafnė susiduria klube, girta, su buvusio darbo viršininku. Galima manyti, kad tai tiesiog atsiminimai, tačiau jie turi neigiamą smurto atspalvį. Ir būtent tas smurtas yra priežastis, dėl kurios Dafnė elgiasi taip, kaip elgiasi. Vėjavaikiškai, pasimetusiai, neapsisprendusiai. Konservatyvieji žiūrovai šiam filmui prikiša, kad tai tėra neapsisprendžiančios merginos lakstymas nuo vieno vaikino prie kito, nes „nežino ko nori“. Taip, nežino. Jau nebežino, nes užteko vieno girto vakaro, kad sudrebintų savivertės ir pasitikėjimo pamatus. Ir ji tampa vėjavaike, nes eilinį kartą vyro norai, tapę smurtu traktuojamu veiksmu, nėra sulaukę deramos atsakomybės ir pasekmių. Na, nėra tai filmas apie smurtą, tačiau jis labai gerai parodo, kaip kartais vienas vakaras gali išprovokuoti ateities veiksmus: kai pats nori tapti tik vartotoju, kitų žmonių, nes su tavimi buvo taip pasielgta, ar elgtis taip, lyg nebūtum atsakingas ar turintis vertę, nes tavoji buvo sutrypta. Tad manau, kad labai subtiliai parodytos praeities potekstės labai aiškiai parodo, kokie motyvai lemia dabartį ir ateitį.
Šio filmo stiprioji pusė – garsinis ir vizualinis pateikimas. Gražus kameros darbas, su daug stambių planų, rodančių veikėjus iš arti. Daug „trūkčiojančio, sluoksniuoto“ montažo, kaip pavyzdžiui: ekrane matai du veikėjus, kurie žiūri vienas į kitą ir tyli, tačiau girdi juos kalbančius – nors tai jie darė prieš minutę, ir darys netrukus. Tai sukuria intymią, asmeninę erdvę, priklausančią tik tiems veikėjams ir jų mintims. Ir įdomų žiūrėjimo kampą žiūrovui. Gražus pasirinktas filmo koloritas, parinktas dizainas (pavyzdžiui, ekrane matomi herojų susirašinėjimai). Ir viską puikiai papildo muzikinis takelis, kuris nėra pripildytas tik pastarojo meto populiariausių romantiškų dainų, kaip dažniausiai galima tikėtis. Šio filmo kūrėjai naudojo lyriškas, romantines dainas, tačiau nepatingėjo jų surasti labiau „nišinių“, dar nenusibodusių, tačiau puikiai atliepiančių filmo atmosferą. Tad jei esate tokios muzikos gerbėjas – tikrai ieškosite paklausyti viso muzikinio takelio kūrinių.
„Pabaigos ir pradžios“ – dar viena išvardintų dalykų neturinti gyvenimo temos – meilės – ekranizacija. Gyvenimiška, nekelianti didelės draminės įtampos, paliekanti viską meilės trikampyje. Galbūt ne iki galo išpildyta, tačiau tokie motyvai subtiliai užkoduoti pagrindinės herojės praeityje. Jei juos pamatysit – filmas turės daugiau vertės, jei nematysit – konstatuosit, kad nieko čia naujo ir gero. O gal rinksitės nepamatyti, kaip kad vyksta ir realiame gyvenime. Su stipriu aktorių tandemu, ir dar stipresniu vizualiniu išpildymu bei garso takeliu. Tad jei nerasit jums tinkančios meilės pateikimo, galbūt rasit bent džiaugsmo ausims ir akims.
