Nusikaltėlis

2001 m. debiutavęs kaip režisierius su trumpametražiu filmu „Saharos brangenybė“ (angl. „Jewel of Sahara“), iš Izraelio kilęs Arielis Vromenas savo sėkmės rakto ir gero filmo recepto kol kas dar neatrado. Nors po debiutinio trumpametražio praėjo jau geri penkiolika metų, ir per tą laiką A. Vromenas spėjo sukurti keturias ilgo metro juostas, jos kol kas nei žiūrovų, nei kritikų per daug nežavi. Nors A. Vromenui dažnai pasiseka į savo projektą prikalbinti vieną kitą žymesnį aktorių, vis tik tai situacijos neišgelbsti. Ne išimtis ir naujausias jo kūrinys – kriminalinė veiksmo drama „Nusikaltėlis“ (angl. „Criminal“). Tik, priešingai nei ankstesni A. Vromeno filmai, naujoji juosta gali pasigirti ne vienu kitu, o visa puokšte gerai žinomų aktorių vardų ir veidų. Deja, net ir žvaigždžių komanda šįkart yra bejėgė ką nors padoresnio išspausti iš šio filmo.

CŽV agentas Bilis Poupas (akt. Ryan Reynolds) vykdydamas misiją perima krepšį su didele pinigų suma – juos jis turi perduoti paslaptingam programišiui Janui Strupui, dar žinomam Olando slapyvardžiu. Tokios yra Olando, nulaužusio JAV gynybos sistemos kompiuterinės sistemos kodą ir dabar kontroliuojančio visą JAV ginkluotę, sąlygos, o Bilis Poupas yra vienintelis, žinantis, kur yra Olandas, kadangi pats jį ten paslėpė. Nors operaciją prižiūri CŽV, reikalai komplikuojasi ir Bilį pradeda sekti vienos teroristinės grupės nariai, kuriems taip pat mirtinai reikalingas Olandas ir jo valdoma informacija. Trumpam atsikratęs persekiotojų Bilis paslepia krepšį su pinigais, tačiau netrukus pats pakliūva persekiotojams į rankas. Neištvėręs nežmoniško kankinimo Bilis žūsta, tačiau Londone veikiančiai CŽV vadovaujantis Kvakeris Velsas (akt. Gary Oldman) neketina nuleisti rankų – jam žūt būt reikia ištraukti Bilio atmintyje esančią informaciją. Tam pasitelkiamas bandymus atminties perkėlimo kitam individui srityje ilgus metus atliekantis gydytojas Frenksas (akt. Tommy Lee Jones). Tačiau dėl tam tikrų medicininių aplinkybių tinkamas recipientas Džerichas Stiuartas (akt. Kevin Costner) nėra tas kandidatas, kokį mieliau rinktųsi CŽV. Džerichas yra neprognozuojamas ir žiaurus, nesivaldantis, agresyvus, nepavaldus kontrolei, neperauklėjamas, nejaučiąs nei meilės, nei gailesčio, nei neapykantos. Bet nepaisant viso to ir aplinkybės, kad gydytojas Frenksas iki šiol savo bandymus atliko tik su žiurkėmis, CŽV inicijuoja pirmąją svetimos atminties perkėlimo operaciją žmogui…

Prasidėjęs kaip šnipų filmas, vėliau pereinantis prie šiokios tokios pseudo mokslinės fantastikos, „Nusikaltėlis“ neįtikina nė akimirkos. Ir ne, ne todėl, kad kažkas žiūrėdamas pamiršo, kad čia „tik filmas“ – nes net ir filmuose galioja tam tikra logika. Ypač jei juose vaizduojamas plius minus realus pasaulis. Čia, priešingai, net atmetus visiškai fantastinį eksperimentą ir jo padarinius, patikėti tuo, kas vyksta ekrane, labai sudėtinga. Daugumos personažų veiksmai tokie nelogiški, kad kartais imi ir suabejoji, ar tik režisierius nebandė kurti, kad ir CŽV pašiepiančios parodijos. Nes kvailesnių CŽV agentų, ko gero, dar niekur kitur neteko matyti. Ir ne tik. Jei į jūsų namus įsilaužtų visus užraktų ir signalizacijų kodus žinantis pavojingas nusikaltėlis, ar pirmas jūsų darbas nebūtų tuoj pat tuos kodus pakeisti?

Maža to, filmo stilistika atrodo taip, lyg laiko mašina būtų sugrąžinusi gerą dešimtmetį atgalios – tokį filmą iš bėdos dar būtų galima pateisinti, jei jis būtų pasirodęs kokiais 2004 m. – ir tai, dėl savo neoriginalumo ir šimtus kartų matytų klišių, jis būtų viso labo pakenčiamas, bet ne daugiau. Tačiau dabar skaičiuojame jau 2016 m. ir todėl žiūrint tokią juostą natūraliai kyla klausimas: „Tik tiek?“ ir tada, automatiškai: „Kodėl?“. Na, iš tiesų, kodėl reikėjo kurti tokį kvailą, nuvalkiotą, banalų filmą be mažiausios originalumo kibirkštėlės, kuriam net „eilinio veiksmo filmo“ kategorija būtų nepagrįstai išpūstas komplimentas. Ir jei filmo kūrėjai manė, kad itin žiaurios smurto scenos bent šiek tiek pataisys bendrą vaizdą, tai reikėtų jiems palinkėti šią mintį persvarstyti iš naujo.

Juosta tiesiog prifarširuota iš filmo į filmą keliaujančių klišių. Taip, pagrindinis personažas, gelbėdamas savo (ar, šiuo atveju, ne visai savo) šeimą, yra moraliai teisus, net jei dėl to į pražūtį pasiųstų pusę visos žmonijos. Pusę CŽV komandos sudaro seksualios merginos, kaukšinčios aukštakulniais ir, prireikus, galinčios ištuštinti visą pistoleto apkabą, o svarbiam moksliniam eksperimentui būtinai vadovauja vyrukas, dar iki galo neišsigydęs paauglystės spuogų. Blogis yra beveik nemirtingas – kol nesuskaldysi jam kaukolės, tol jis vis kelsis ir kelsis, ir seks paskui tave. O gražuolę žmoną ir mielą dukrelę beveik iš karto ištinka Stokholmo sindromas.

Vienintelis geras dalykas šiame filme – tikrai įspūdinga aktorių komanda. Kevinas Costneris, Tommy Lee Jones‘as, Gary Oldmanas, Ryanas Reynoldsas… Tačiau neskaitant R. Reynoldso, kuris iš ekrano pašalinamas gana anksti, visa kita – tai senoji gvardija, tik sustiprinanti įspūdį, kad toks filmas į kino sales pavėlavo gerą dešimtmetį. Žinoma, jų talento nenuneigsi ir jie stengiasi jį išnaudoti. Tačiau to neužtenka. Kita vertus – kaip gali užtekti, jei pagal režisieriaus viziją CŽV vadas yra savęs nekontroliuojantis isterikas, norintis stebuklo čia ir dabar? Gerai dar bent tiek, kad K. Costnerio kuriamas personažas atrodo pakenčiamai – brutalus ir nesivaldantis, tačiau paveiktas eksperimento pasekmių pradedantis keistis. Žinoma, tai ne toks filmas, kuriam svarbu gilintis į tokio personažo vidinius išgyvenimus, kai šiurkščiai pažeidžiant žmogaus teises prieš recipiento valią šis yra pasirenkamas mokslinio eksperimento taikiniu – tą buvo galima išnaudoti. Deja.

Techninė pusė palieka dviprasmišką įspūdį. Jei kameros darbas kartais atrodo visai neblogai tai vaizdo montažas dažniausiai yra šokinėjantis ir chaotiškas. Garso takeliui pasirinkta tipinė tokių veiksmo filmų muzika – net nematant, kas vyksta ekrane, vien iš garsų galima nuspėti, kur įvykių tempas didėja, o kur kyla pavojus. Žodžiu – vėlgi nieko naujo, gero ir originalaus.

„Nusikaltėlis“ – tai visiškai neoriginalus ir neįtikėtinai kvailas filmas, visa savo stilistika bloškiantis gerus dešimčia metų atgal. Stulbinančiai netikroviškas, dažnai visiškai absurdiškas filmas yra tiek prifarširuotas daugybės ankstesnių veiksmo filmų nuvalkiotų klišių, kad kartais net kyla įtarimas, ar tik režisierius čia nesugalvojo pasismaginti kurdamas kokią nors veiksmo filmų parodiją. Vienintelis dalykas, dėl ko šią juostą galima žiūrėti – solidi aktorių komanda, tačiau verta nepamiršti, kad tas laikas, kai jie spindėjo ryškiausiai, jau senokai praėjo.