Štai ir jis, ponai ir ponios. Atėjo tas metas, kai rusų kinematografija vėl ropščiasi ant siaubo kategorijos platformos, ir, matyt, viliasi, kad šį kartą išeis kažkas geresnio. O, bet, tačiau…ne. Kaip siaubo filmų gerbėjas, dažniausiai stengiuosi įžaisti šį žanrą į recenziją kaip įmanoma liberaliau, nors projektas būna ir nepasisekęs ( kartais net labai!). Bet šį kartą nedarysiu. Nes šis filmas savo visapusiška struktūra tiesiog buvo sumautas smūgis į paširdžius, ir, mano akimis, gerokai atnaujino lėkštumo sąvokos programinę konstrukciją. Taip, Jūs nesuklydote. Aš net neištvėriau iki recenzijos galo, kad pasakyčiau, jog šis filmas… tai „Ne“ pakeltas kokiu gazilijonu kartų! Na, bet vistik žvilgtelėkim kodėl?

Na, iš pradžių trumpai apie ką šis „projektas“: tai apie mokslininko išrastą fotoaparatą, kuriuo fotografuojant – nuotraukose išryškės momentai, kuriuose atspindės su tuo objektu susijusi ateitis. Tačiau ko į savo šedevro algoritmus neįtraukė mokslininkas yra tai, jog nuotraukose pagauti gyvi objektai ateities yra eliminuojami, kitaip tariant – jie jose save mato negyvus. Ir esmingai link to juda.

Klišių pasiutpolkė arba kaip Rusija plagijuoja Holivudą

Taip, nors siužetinė idėja ir skamba pakankamai žavingai (keistai, bet žavingai) – jos realizavimo procese, rodosi, pasitelkiamas visas kanoninis Holivudo siaubo filmų arsenalas ir išdarinėjus esminius jo siužetinius organus, pristatomas šis filmas. „Blair Witch“, „Wrong Turn“, „Evil dead“, „Cabin in the woods“ – gal tik keletas projektų, kurių iki skausmo pažįstamus siužeto štrichus pajaučiau šiame siužetiniame….jovale. Ir, kas svarbiausia, jie realizuoti taip sumautai nevykusiai, kad man net pagailo klišės kaip sąvokos, kurios čia tiesiog skausmingai prifarširuota. Žinoma, neteigiu už galvos nukirtimą, jog viskas taip ir buvo, tačiau jeigu čia sutapimas, tai visata kažko buvo rimtai apsivartojusi.

Nežinau ar verta naujais žodžiais perpasakoti, kaip šiame filme niekas siaubingai nesiriša. Jeigu pirmame plane čia marširuoja klišių pulkai, tai antrame plane liko visos kitos siužetinės skylės. Turiu omenyje, jog per 75 skausmo minutes ( režisierius, matyt, pasigailėjo žiūrovo, nes filmas net neturi standartinės trukmės) aš tiesiog turėjau gerai nupurtyti galvą mažiausiai keturis kartus, jog joje neužsiliktų tos medinės siužeto detalės.

Techniškumai

Tai yra kita (dar viena?) filmo kritinė vieta: prisiekiu, dar tokios desinchronizacijos tarp veikėjų neteko ekrane matyti. Visiškos socialinių ryšių paplavos.  O jų bandytos išgeneruoti humoristinės detalės… Dzeuse, geriau trenk mane žaibu dabar! Nes humoras čia toks medinis, kad nuo kibirkšties sudegtų visas kaimas.

Na, jeigu dar rūpojate galvele ir svarstote, kad gal ten nėra vistik taip blogai – tai techninė filmo dalis tiesiog pribaigia: operatorius, montažas, efektai – viskas „Cento“ linijos. Tiesiog sėdi. Ir stebiesi. Kaip žmogus, koordinavęs visą šį filmą – tiesiog  nesugebėjo pamatyti, kokią ašarų pakalnę jis pastatė.

Užbaigiant (pagaliau)…

Kaip jau minėjau pradžioje, man net neužteko kantrybės sulaukti šio įžvalgos taško. Todėl garantuoju, jog sau padarysite paslaugą tiesiog neidami į šį filmą. Na, o jeigu jau esate žmogus, kuriam reikia tuo įsitikinti savo kailiu – linkiu sėkmės! Tik nesakykite, jog neperspėjau.