„Gėdingas rytas“
Ankstyvųjų Adamo Sandlerio filmų režisierius Stevenas Brillas, sukūręs kultinę 1995 metais pasirodžiusią komediją „Dručkiai“, šmaikštų „Šėtoniškąjį Nikį“, „Misterį Dydsą“ bei „Drilbitą“, pristato dar vieną žanro hitą, kuris šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių kino kūrėjo darbų.
Režisierius su savo scenaristų komanda kviečia patirti tikrą gėdą su Elizabeth Banks, kai jos vaidinamos žinių vedėjos paryčiai virsta į tikrą košmarą, galintį jaunai moteriai sugriauti visą gyvenimą.
Apie ką mes čia…
Negavusi išsvajoto darbo, Megan nusprendžia nuvažiuoti su draugėmis į klubą ir gerai prisilakti iš apmaudo ir iki pat sąmonės netekimo. Susipažinusi su žaviu barmenu, moteris atsiduria jo bute ir praleidžia neužmirštamai karštą naktį. Ryte supratusi, kad padarė didžiulę klaidą, Megan pasprunka iš nepažįstamojo apartamentų į gatvę, kurioje jos tyko dar didesni nemalonumai…
Kūrinio vidus
Smagiai nuteikiantis filmo pristatymas tampa tikrų tikriausia apgavyste. Filmas visiškai neatspindi tos judrios atmosferos, kurią buvo galima pajusti kine žiūrint nuotaikingą anonsą. Režisierius peržengė savo banalumo ribas ir pristatė mums prasčiausią savo karjeros darbą, kuriame apart nuostabos dėl kvailumo daugiau nieko nėra. „Kietašiknius“ palikime ramybėje, nes ten S. Brillas surežisavo tik vieną pasakojimą ir tai patį padoriausią.
Siužetinės linijos pateikimas labai chaotiškas, nėra jokio vientisumo. Parodyta situacija, po kurios pagrindinė herojė eina prisigerti ir rasti meilužį vienai nakčiai primena daugybę panašaus pobūdžio komedijų, kuriose viskas vyksta tokiu pat principu. Jokio išskirtinumo ar originalumo filme nėra, tik vos keli visai neblogai perteikti juokeliai ir vienintelė scena visame filme, priverčianti smagiai pasijuokti. Kalbama sceną su juodaodžiais, pas kuriuos atsivelka Megan. Dialogai šioje scenoje, nors ir pateikiami rasistiškai, tačiau jie tikrai juokingi. Po to vėl grįžtama prie nemalonios akiai ir išties liūdnos nevykėlės istorijos, kuri virsta į tikrų tikriausią dramą. Vienintelis pliusas tas, jog neblogai paaiškinama „gėdos tako“ esmė amerikietiškoje kultūroje.
Pagrindiniai juostos veikėjai, išskyrus Megan, neišvaizdūs, neturi jokios charizmos, personažų išskirtinumo, o svarbiausia, jog visi jie šabloniniai, kaip ir daugybėje žanro darbų. Geriausia draugė pikčiurna, o kita – idiotė. Spėkime, kuri iš jų gražesnė? Tai pat ir pagrindinės veikėjos meilės objektas atrodo šaltai. Nesimato jo akyse jokios simpatijos geltonos suknelės nešiotojai. Pūkis – vienas iš juodukų, kurį sutiko Megan savo kelyje, vienintelis galėjo pralinksminti. Apsirūkėlio įvaizdis jam labai padėjo perkelti personažo bukumą į ekraną, todėl jei ne jis, filmas taptų dar didesniu nusivylimu. Pagrindinė veikėja, nors ir perteikiama labai šabloniškai, bet atskleidžia tam tikrus stereotipus apie blondines, pagal kurių veiksmus ir kuriami anekdotai.
Neturintis jokios struktūros ir reto bukumo filmas pasibaigia taip pat, kaip ir prasidėjo – nejuokingai, prastai, liūdnai ir labai nuspėjamai. Visiškai nesuprantamas kino kūrėjų sprendimas leisti tokią juostą į kino ekranus. Geriausiu atveju ją reikėtų parodyti DVD ar Blu-Ray formatuose, bet tikrai nekišti žmonėms tokių nekokybiškų produktų, už kuriuos jie kine sumoka nemažus pinigus.
Techninė juostos pusė
Filme labai klaikus kameros darbas, kuriuo buvo bandyta pateikti šiek tiek tikroviškesnį vaizdą, tačiau prasidėjus visiems Megan nemalonumams, kiekviena scena buvo parodyta visiškai neišvaizdžiai. Juostos metu pasigendame detalumo ir kruopštumo, todėl prie itin chaotiško veiksmo prisideda ir labai chaotiškas operatoriaus darbas.
Garso takelis neblogai nuteikia, bet tik filmo pradžioje. Vėliau viskas virsta į nesąmoningų scenų kratinį, kuriame net ir pakenčiamos dainos nepadaro didelės įtakos atmosferos perteikimui. Garso montažas vienintelėje susišaudymų scenoje leido pajusti garso takelio poveikį bendram siužetinės linijos pasakojimo kontekstui.
Vienas iš prasčiausių juostos darbų – montažas. Jis, kaip ir nevykusiai parašytas scenarijus, sukuria tikrą kankynę žiūrovui, kuriam ne tik bus sunku atsipalaiduoti žiūrint į chaoso perpildytą pasakojimą, bet dar ir susivokti, ką jis žiūrį. Tai tikras pasityčiojimas iš žmonių, kurie sumoka pinigus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viso veiksmo kaltininkė Elizabeth Banks, atlikusi pagrindinės veikėjos vaidmenį, vyriškai auditorijai gali kompensuoti tuščiai išvaistytą laiką savo tobulų kojų formomis, tačiau kaip dėl moterų, kurios turėtų jaustis apvogtos kino kūrėjų? Aktorė turi tikrai nemažai charizmos ir potencialo, ji ir laiko visą veiksmą savo rankose, todėl labiausiai ir gaila, kad ji pasirašo tokiems projektams, kuriuose iš jos talento pasišaipoma nesąmoningu scenarijumi.
Antraplanių aktorių filme išties nemažai, bet labiausiai dėmesį prikausto Jamesas Mardsenas, atlikęs žavaus barmeno ir Megan simpatijos vaidmenį. Aktorius taip ir išliko romantinių komedijų veidu, kuris net nesvajoja tobulėti ir atsiskleisti kitokiuose žanruose.
Pūkį suvaidinęs Alphonso McAuley gali jaustis ypatingai – jis tikroji filmo žvaigždė. Būtent šis personažas ir jį atliekantis aktorius sugeba prajuokinti ir bent akimirkai šią neskanią juostą padaryti juokinga. Jam asistuojantys Halkas ir Skrila irgi prisideda prie šmaikštaus rasistinio ir stereotipinio konteksto apie juodukus.
Filme galime pamatyti dar ir visai pakenčiama policininkų duetą, kurį atlieka Ethanas Suplee‘is ir Billas Burras. Jais ir pasibaigia visas aktorių kolektyvas, kuris dar kažkaip sugebėjo ištempti blogai parašytą scenarijų.
Verdiktas
„Nors mirk iš gėdos“ – tai tokia nejuokinga komedija, jog ją bežiūrint susidaro įspūdis, kad kūrėjai supainiojo žanrus ir pristatė mums dramą apie itin darbščios ir gražios, bet labai nelaimingos moters gyvenimą 24 valandų laiko tarpe.
