„Neišvaizdus Grace šešėlis“

Prancūzų režisierius Olivieris Dahanas, 2004 metais pristatęs ne itin vykusį „Purpurinių upių“ tęsinį ir 2007 metais sukūręs žiūrovų ir kino kritikų išliaupsintą biografinę dramą apie vieną iškiliausių savo laikotarpio muzikos divų juostoje „Edit Piaf: rožinis gyvenimas“, kviečia atsidurti šeštame dešimtmetyje ir susipažinti su viena geriausių visų laikų Holivudo aktorių, kino ikona ir Monako princese – Grace Kelly.

Kino kūrėjas pristato filmą, kuriame bus galima pamatyti visiškai kitokį mylimiausios Holivudo aktorės gyvenimą, dešimtis metų slėptą pačios Monako karališkos šeimos narių. Žiūrovai kviečiami išvysti uždaro monarchų gyvenimo užkulisius, kuriais taip įnirtingai domisi žiniasklaida ir eiliniai žmonės.

Apie ką mes čia…

Buvusi Holivudo žvaigždė, o dabar – Monako princesė Grace Kelly, išgyvena ne itin gerus laikus santuokoje. Pradžioje viskas atrodė kaip pasakoje, kurioje ji sutiko princą ant balto žirgo. Deja, bet tai tik buvo laikinos laimės spindulys. Princesė vis dažniau prisimena šlovingiausias dienas, kai ji žibėjo kiekviename filme, buvo geidžiama ir kai su ja dirbo didžiausi kino meistrai, kaip Alfredas Hičkokas. Ilgai galvodama apie praeitį ji panoro sugrįžti į kiną, tačiau, kad tai įvyktų, princesė turi gauti savo vyro leidimą, kuris į visą šį reikalą žiūri labai skeptiškai…

Kūrinio vidus

Pasirenkant Olivierį Dahaną į režisieriaus postą kino studija ir prodiuseriai sulošė jo meistrišku darbu 2007 metais pasirodžiusiu ir visus pakerėjusiu kūriniu „Edit Piaf: rožinis gyvenimas“, už kurį jo tėvynainė Marion Cotillard gavo Oskaro statulėlę. Kandidatūra visai gera, tačiau to nepakako, kad filmą būtų galima įvardinti kaip vykusią didžiosios asmenybės biografijos ekranizaciją. Panašiai buvo sudarkyta ir princesės Dianos atmintis nieko vertame Olivero Hirschbiegelo filme „Princesė Diana“. Ironiška, tačiau akivaizdu, kad du kartus iš eilės bendravardžiai režisieriai susimauna su filmais, paremtais princesių gyvenim7 istorijomis.

Ekranizuojant tokios asmenybės gyvenimą kaip Grace Kelly reikia turėti itin didelius sugebėjimus, nes autentiškai atkurti kiekvieną detalę užima labai daug laiko. Kruopštumas šiuo atveju turėjo padaryti didelę įtaką visos juostos siužetinės linijos raidai. Čia to nebuvo. Labai šaltai scenaristai pristato mums didingiausią visų laikų aktorystės deivę, kurios meistriškumu žavėjosi pats Alfredas Hičkokas. Jam būtent Grace ir buvo idealiausia mūza. Pripažinkime, jog vieni geriausių meistro darbų buvo tie, kuriuose idealiai pritapo būsima Monako princesė. Deja, tačiau jos indelis į kino istoriją visiškai nepaminėtas, talentas ir genialumas nė vienoje scenoje nebuvo pabrėžtas. Keli pokalbiai apie kiną ir apie tai, kad ja vis dar domisi Holivudas. Labai liūdna, kad kino kūrėjai ne iš šios perspektyvos pristatė šį angeliško veido saulės spindulį, džiuginusį milijonus žmonių visame pasaulyje. Tai lyg Audrey Hepburn, tik šviesiaplaukė. Taip šališkai pateiktas Grace aktorystės etapas pakenkia ir tolimesniam jos įvaizdžiui filmo metu. Akivaizdu, jog daugelis žmonių, ypač kalbant apie šiuolaikinius kino mylėtojus bei masinį žiūrovą, net nėra matę nė vieno filmo su ja, o šiuo filmo pagalba būtų buvę galima atkreipti dėmesį į kitus kūrinius, kuriuose aktorė vaidino. Jei jau kūrėjai taip nemandagiai pasielgė, tai nelieka nieko kito, kaip rekomenduoti Alfredo Hičkoko 1954 metų šedevrą „Langas į kiemą“ bei kitus gerus darbus – „Įvykus žmogžudystei skambkite M“ ir „Pagauti vagį“, o taip pat juostą „Kaimo mergina“, už kurią legendinė aktorė buvo pagerbta vieninteliu Oskaru.

Pamiršus nepasitenkinimą dėl Grace kino karjeros nebuvimo, pereiname prie kito – karališkos šeimos gyvenimo idilės vaizdaus parodymo. Iš tikrųjų, kūrėjai bandė pateikti ne itin laimingos moters gyvenimą, tačiau to negalima pamatyti, nes viskas labai dubliuojasi. Iš vienos pusės tai pasakiški turtai ir princesės gyvenimas, iš kitos – jauna moteris, kuriai trūksta laisvės ir erdvės saviraiškai. Galiausiai kūrėjai net neapsisprendžia, kokią būtent Grace jie nori pavaizduoti – kankinę ar nuo gero gyvenimo išpuikusią kaprizingą moterį, kuri vėl panoro tapti kino žvaigžde. Tai pat nepamirštama ir pati santuoka, barniai su vyru, vaikų auklėjimas. Visa tai labai grubiai ir neskaniai pateikta. Tokiais manevrais, skirtais masiniam žiūrovui, o ypač moterims, kurios, žiūrėdamos šią juostą, patirs didelį pavydą ir nerimą dėl Grace likimo, kūrėjai bando apgauti nieko neišmanančius žmones. Masiniam žiūrovui pamatyti užrašą „pagal tikrus įvykius“ ir tais verčia juos patikėti istorijos autentiškumu. Išprususius ir apsiskaičiusius kino žinovus ir mylėtojus ne taip paprasta apmulkinti. Filme pateikiamas didžiausias farsas, kuris turėjo apjuodinti tiek karališkos šeimos atstovus, tiek pačią princesę. Kartais sunkus, nelengvas gyvenimas pasitaikydavo, bet ne taip baisiai, kaip parodyta filme. Atmetus visą šioje prastoje juostoje parodytą pagrindinės veikėjos gyvenimą, galima pasimėgauti pokyliais ir iš tikrųjų gražiais vaizdais, kurie kompensuoja visą liūdesį, atsirandantį po ilgai laukto Kanų kino festivalio atidarymo filmo peržiūros.

Kitais veikėjais irgi nelabai galima pasidžiaugti, nes visas dėmesys buvo sutelktas į vieną personą – princesę Grace, kurios svarba šiame darbe užtemdė visus, net jos vyrą. Filme jis parodytas kaip tironas, nors iš tikrųjų tai vienas geriausių Europos monarchų, apie kurį visi atsiliepia kaip apie padorų, geraširdį žmogų. Maža to, žinomas faktas, jog po Grace žūties jis nevedė nė vienos moters. Kaip jis kažkada teigė, Grace jam buvo it iš dangaus nusileidęs angelas, kuris galiausiai jį paliko, tačiau stebi iš po debesų. Persūdytas ir neskaniai peržiūrai paruoštas filmas su itin šabloniniais ir neišdirbtas personažais parodo, kad tiek prancūzų režisieriui, tiek filmo prodiuseriams visiškai nusispjaut ant didingiausių JAV kultūros ikonų, kurios įamžintos į pasaulinį kultūros paveldą savo neįkainojamais darbais.

Techninė juostos pusė

Didžiausią įspūdį juostos metu palieka nuostabiausios dekoracijos, kurios vien savo prašmatnumu ir elegancija padaro iš filmo tikrą vizualinį saldainį. Panašus atvejis buvo lygiai prieš metus, kai kinuose pasirodė vizualiai gražus, bet turiniu tuščias „Didysis Getsbis“. Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į nuostabiausius dizainerių kostiumus, kuriuos vilkėjo filme pasirodantys aktoriai. Grace suknelės tokios kerinčios, jog galima nominuoti ir Oskarui tuos žmones, kurie atsakingi už tokius drabužius.

Kameros darbas irgi nemažai prisidėjo prie bendro vizualaus juostos konteksto, tad dėl to irgi nekyla jokių problemų, netgi galima teigti, kad operatorius savo išradingais kameros judesiais išgelbėjo juostą nuo visiško fiasko.

Muzikinis filmo fonas ir visos kompozicijos nuteikia pernelyg melancholiškai, kartais tiesiog norisi užmerkti akis ir atsidurti ne Monako kunigaikštystėje, o sapnų karalystėje, kuri šiuo atveju labiau vilioja. Silpni muzikiniai kūriniai dar ne viskas. Garso montažas blogai suderintas su vaizdu, todėl nenuostabu, kodėl Harvey‘is Weinsteinas buvo toks nepatenkintas šiuo filmo paruošimo darbu. Tai tiesiog klaiku.

Juostos montažas pakenčiamas, nors tenka pripažinti, kad bėgiojimas iš vienos scenos į kitą kartais kenkia pačiam siužetinės linijos išreiškimui. Vėliau atstatoma atitinkama juostos pusiausvyra, kurios dėka peržiūra tampa ne tokia nervinga, bent jau iš vizualinės pusės.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausias nepasitenkinimas viso filmo metu kilo net ne dėl apgailėtino scenarijaus ar prastos režisūros, o dėl dėka vaškinės Nicole Kidman išdarkyto Grace Kelly grožio . Ji, nors ir pasižymi labai gerais aktoriniais sugebėjimais, tačiau šioje juostoje į ją bežiūrint darėsi graudu. Jos persona net iš tolo neprilygsta tai dieviškajai Grace Kelly, kurią ji įkūnijo. Jokio šarmo, jokios elegancijos, jokių angeliškų bruožų, kuriais taip spinduliavo Monako princesė. Žinoma, visiškai skyrėsi ir manieros. Pilkas ir labai nemalonus Nicole Kidman pavaizduotas Grace Kelly portretas, kuris kaip koks košmaras dar ilgai persekios pasibaigus peržiūrai.

Į pagalbą sugniuždytam Kidman princesės paveikslui ateina charizmatiškasis Timas Rothas, kuris vienintelis iš viso aktorių kolektyvo sugeba išlaikyti geros vaidybos tempą ir pakeri savo trumpais, bet stipriais pasirodymais ekrane.

Likęs aktorių kolektyvas bendrame fone žiūrisi tikrai neblogai, tačiau net ir garsūs vardai kartais pasimeta tarp nevykusių scenarijų. Labiausiai gaila, kad didelį aktorinį potencialą turintys Frankas Langella, Derekas Jacobi ar Paz Vega taip neatsakingai švaistosi savo brangiu laiku ir talentu tokiuose projektuose.

Verdiktas

„Monako princesė“ – tai visiškai neatsakingai išvystytas biografinis filmas apie legendinę Holivudo divą Grace Kelly, kurios galima pasigęsti jau nuo pat pirmų juostos akimirkų. Atmetus prastai atliktą Nicole Kidman darbą, silpną scenarijų ir šaltą režisūrą, filmas gali pasigirti nuostabiais vaizdais, puikiais kostiumais ir kerinčiomis dekoracijomis, kurios ir leidžia trumpam pamiršti visą neskanų filmo kūrėjų sukurtą diskomfortą peržiūros metu.

4.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
5.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
4.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles