Danų režisierius Nicolas Windingas Refnas šiemet švenčia savo kūrybinės veiklos jubiliejų – lygiai prieš dvidešimt metų jis debiutavo kine su savo pirmuoju filmu „Prekeivis“ (angl. „Pusher“, 1996 m.), kuris vėliau sulaukė dviejų tęsinių – „Kruvinomis rankomis – prekeivis II“ (angl. „Pusher II“, 2004 m.) ir „Aš esu mirties angelas – prekeivis III“ (angl. „Pusher III“, 2005 m.). Nuo pat pradžių dirbęs ne tik su skandinavų, bet ir kitų šalių aktoriais N. Windingas Refnas labiausiai tarptautinės bendruomenės dėmesį į savo kūrybą atkreipė 2011 m. su filmu „Važiuok“ (angl. „Drive“). Juosta dalyvavo Kanų kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje ir buvo apdovanota už geriausią režisūrą. Tačiau jei iki šio filmo ir jo atneštos sėkmės buvo eita kryptingai, tai po „Važiuok“ sukurtas „Atleidžia tik dievas“ (angl. „Only God Forgives“, 2013 m.) laikomas šiokiu tokiu smuktelėjimu – filmo sėkmės negarantavo net ir kanadietis Ryanas Goslingas, vaidinęs ir tame pačiame „Važiuok“. Galiausiai N. Windingas Refnas nusprendė, kad sukūrė užtektinai filmų apie žiaurius vyrus. Įkvėptas vengrų grafienės ir didžiausios serijinės žudikės Elizabetos Bathory, nužudžiusios daugiau kaip 650 jaunų merginų, istorijos, bei susidomėjęs mados ir grožio pasauliu (2012 m. režisavo reklaminį „Gucci“ kvepalų klipą), N. Windgigas Refnas savo naujausią filmą kūrė pasitelkęs moterišką aktorių komandą.
Šešiolikmetė našlaitė Džesė (akt. Elle Fanning) atvyksta į Los Andželą. Kaip ir šimtai kitų jaunų dailių merginų, naivi, gyvenimo per daug nesugadinta Džesė tikisi, kad jai pavyks tapti modeliu. Jaunai merginai, neturinčiai nei išsilavinimo, nei kokio nors talento, grožis yra vienintelė galimybė įsitvirtinti gyvenime. Džesė netrunka susipažinti su visažiste Rube (akt. Jena Malone) ir dviem kitomis merginomis – Džidži (akt. Bella Heathcote) ir Sara (akt. Abey Lee), – kurios, kaip ir Džesė, bando prasimušti mados versle. Tačiau taip pat greitai Džesė supranta, kad už spindinčio mados pasaulio išorės slepiasi tamsus ir negailestingas, intrigų kupinas vidus. Kiekvienas komplimentas tariamas su pavydu – dėl grožio merginos yra pasiryžusios bet kam…
„Neoninis demonas“ visų pirma pakeri savo vizualia puse. Spalvos, psichodeliniai vaizdiniai, glumina iki tokios ribos, kad kartais jau nebeaišku, kur dar filmo tikrovė, o kur sapno (ar haliucinacijos) erdvė. Netikėti kontrastingi perėjimai iš tamsos į šviesą, žaidimas ryškiomis spalvomis ir blizgučiais, atspindžiais sulaužytas vaizdas – visa tai trina realybės pajautą. Galbūt toks ir buvo tikslas – parodyti, koks trapus, ir koks netikras tas grožio pasaulis – gražus tik išore, po kuria slypi tamsus ir supuvęs vidus. Įdomiausia, kad režisierius N. Windingas Refnas teigia esąs daltonikas, galįs išskirti tik tam tikrus spalvinius niuansus.
Kitas motyvas, ant kurio laikosi ši filmas – grožis tampa savotišku apsėdimu. Čia N. Windingas Refnas panaudoja antikinio mito apie Narcizą naratyvą – gražuolis Narcizas taip susižavi savo atvaizdu, kad galiausiai tai jį ir pražudo. Čia dera ir kita tamsioji grožio pasaulio pusė – merginos yra pasiryžusios badauti ar gultis po plastikos chirurgo peiliu, vien tam, kad įspraustų save į ankštus grožio standartus (referencija į kitą mitą apie Porkrusto lovą?). Tačiau čia vėlgi balansuojama ant ribos – negali išsiskirti blogąja prasme, bet negali ir suvienodėti, kadangi tokiu būdu liksi nepastebėta tarp kitų, viena į kitą lyg klonai panašių konkurenčių.
Vis tik pradėjęs visai neblogai, į pabaigą N. Windingas Refnas filmą tiesiog „pameta“. Iš esmės idėja apie mados pasaulį ir jo tamsiąją pusę buvo gera, tačiau iki galo neišvystyta – griūtis pagrindinės veikėjos gyvenime prasideda visai ne dėl negailestingų mados pasaulio taisyklių ar žvėriškos konkurencijos, o dėl asmeninio gyvenimo ir užgautų ambicijų. Būtent nuo to momento filmas pradeda slysti iš vėžių, netgi, galima sakyti, įgauna kito žanro bruožų. Jei iki tol „Neoninį demoną“ buvo galima laikyti trileriu, tai filmo pabaiga su nerealiais, sunkiai paaiškinamais fantasmagoriniais vaizdais, panašėja į siaubo filmą. Kita vertus, režisierius pats viename interviu atskleidė, jog pradinė intencija buvo galiausiai paversti juostą mokslinės fantastikos filmu – nors to vis tik buvo atsisakyta, svetimumo, stebėjimo iš šalies įspūdis, nesitapatinimas su personažais išlieka visą laiką.
Kita vertus, tapatinimasis su personažais šiuo atveju gana sunkiai įmanomas, ne tik dėl ką tik minėto svetimumo įspūdžio, bet ir dėl to, kad jie nėra išvystyti taip stipriai, kaip norėtųsi. Lygiai taip pat, jei jau nelieka jokių tabu, norėjosi, kad būtų dar labiau išnaudota tamsioji mados pasaulio pusė – t. y., tai, kas labiausiai šokiruoja šiame filme (neskaitant morgo scenos), tikslingiau buvo perkelti į mados pasaulio erdvę. Dabar visa tai atsiduria nors ir šalia, bet tuo pačiu metu – šiek tiek paribiuose, dėl ko filmas praranda dalį pirminio krūvio.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atliko amerikietė Elle Fanning. Įdomu tai, kad ji nebuvo pirminis režisieriaus pasirinkimas – iš pradžių buvo ketinama pagrindinį vaidmenį patikėti britei Carey Mulligan – tiesą sakant, nežinia, ką iš pradžių mąstė režisierius, nes C. Mulligan yra trylika metų vyresnė už E. Fanning ir vargiai primena šešiolikmetę paauglę, tad toks pirminis pasirinkimas yra daugiau nei abejotinas (juolab, kad pačiame filme nuskamba frazė: „Kai tau sueina 21-eri, tu šiam verslui pasidarai nebeįdomi.“). Vis tik nors tai ir pagrindinis personažas, jis nėra nuoseklus – restorano scenoje („Grožis – tai ne viskas. Grožis yra vienintelis dalykas“) jaučiamas personažo pasikeitimas, tačiau jis nėra kryptingai pasiektas ar kaip nors kitaip paaiškintas, todėl yra per staigus ir neįtikinantis. E. Fanning akomponuoja amerikietė Jena Malone (ko gero, sudėtingiausias šio filmo personažas, kiek tik pavyko jį atskleisti), australės Bella Heathcote ir Abbey Lee, taip pat trumpai šmėkšteli Christina Hendricks, pati kadaise buvusi modeliu. Vyriški personažai grynai antraplaniai – šiuos vaidmenis atliko Keanu Revesas ir kontraversiškoje Gasparo Noé romantinėje (hm hm, gal labiau erotinėje) dramoje vadinęs Karlas Gusmanas. Bendrai vertinant aktoriai padarė tiek, kiek jiems buvo leista, tačiau nei vieno iš jų pasirodymas nėra toks, kad galėtų tapti filmo ašimi ar bent jau pretekstu pamatyti šią juostą vien dėl vaidybos.
Jei scenarijus ir režisūra šlubuoja, o aktorių vaidyba atitinka lūkesčius, bet per daug nenustebina, techninei pusei prikišti nelabai yra ką. Jau minėta įspūdinga vizualinė pusė – žaidžiama ryškiomis spalvomis ir atspindžiais, išnaudojamos įdomios perspektyvos, koncentruojamasi į kadrų grožį ir estetinį patrauklumą. Muzika taip pat prisideda prie bendros atmosferos kūrimo – didžiąją laiko dalį žemais tonais kuriama įtampa, aštresni ritmai palydi fantastinėmis spalvomis ištrykštančius vaizdus. Jei ne pamesta pagrindinė siužetinė linija, būtų galima sakyti, kad tai vientisas filmas.
„Neoninis demonas“ – vizualus ir šokiruojantis reginys, apie tamsius mados pasaulio užkulisius ir grožį, tampantį prakeiksmu.. Didžiąją dalį laiko sėkmingai išlaikantis įtampą, nuo tam tikro momento filmas tarsi išslysta iš vėžių, ir buvęs trileris įgyja siaubo filmo bruožų – savaime tai nėra blogai, tačiau nukrypstama nuo pradinės idėjos ir pradinės temos, kurios turėjo didelio potencialo ir tikrai norėjosi, kad jis ir būtų tinkamai išnaudotas.
