Britas Michaelas Grandage‘as yra labiau žinomas kaip teatro režisierius ir prodiuseris. 1988 – 1998 m. jis vaidino televizijos serialuose. Vienintelis pasirodymas kine – 1994 m. biografinėje dramoje „Karaliaus Jurgio beprotybė“ (angl. „The Madness of King George“). Nuo 1998 m. su kinu ar serialais daugiau jokių reikalų neturėjo. Tad iš esmės kine M. Grandage‘as debiutuoja neturėdamas beveik jokios patirties. Savo debiutiniam filmui M. Grandage‘as pasirinko redaktoriaus Maxo Perkinso ir rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o draugystės ir bendradarbiavimo istoriją – filmo pagrindu tapo amerikiečių rašytojo Andrew Scotto Bergo 1978 m. išleista knyga „Maxas Perkinsas: genijų redaktorius“ (angl. „Max Perkins: Editor of Genius“).
Niujorkas, 1929 m. Lauke pila lietus, pilkomis gatvėmis slenka praeivių minios. Ant „Charles Scribner‘s Sons“ leidyklos redaktoriaus Maxo Perkinso (akt. Collin Firth) stalo nugula storas rankraštis – visos kitos leidyklos atsisakė šį kūrinį spausdinti, tad, ko gero, neverta per daug į jį gilintis. Tačiau „O, prarastasis“ vis tik užkabina M. Perkinsą ir jis, per naktį perskaitęs jį visą, kitą dieną sulaukia netikėto svečio. Tai rankraščio autorius – paskutinę viltį praradęs ir nieko nebesitikintis, tačiau daug plepantis, artistiškas ir egocentriškas rašytojas Thomas Wolfe‘as (akt. Jude Law). Vis tik M. Perkinsas jam turi gerų naujienų – knygą nuspręsta spausdinti, tačiau čia pat iki devinto dangaus užkilusį T. Wolfe‘ą jis nuleidžia ant žemės – rankraštį reikės redaguoti ir smarkiai trumpinti, taip pat vertėtų pagalvoti apie kitą pavadinimą, tad laukia ilgas ir nelengvas darbas. Taip užsimezga redaktoriaus ir rašytojo draugystė…
Iš pirmo žvilgsnio gana tvarkingas biografinis filmas vis tik užmena ir keletą pašalinių minčių apie šlovės kainą, apie gyvenime svarbiausius žmones, galiausiai – net ir M.Perkinso tiesiogiai išsakytą: „Ar iš tiesų redaktoriai knygą padaro geresnę, ar tik ją pakeičia?“. Taip pat čia gausu laikmečio užuominų – tiek istorinių (Didžioji depresija JAV, pilietinis karas Ispanijoje), tiek kultūrinių (be T. Wolfe‘o šmėkšteli vienas kitas tikrai gerai žinomas rašytojas).
Vis tik filmo varomoji jėga – du pagrindiniai personažai ir jų tarpusavio ryšys. O jis nėra toks paprastas vien dėl to, kad T. Wolfe‘as, nors ir charizmatiškas ir simpatiškas, vis tik buvo sudėtinga asmenybė. Šiame filme jį matome būtent tokį – artistišką ir patrauklų, tačiau tuo pačiu metu egocentrišką ir savanaudišką, stokojantį empatijos; nuoširdų ir atvirą, tačiau tuo pačiu metu žiaurų ir nemandagų; neieškantį žodžio kišenėje, bet tuo pačiu ir (beveik) nepakenčiamai plepų ir įkyrų. Visiškai kitoks yra atsvara spalvingam T. Wolfe‘o personažui tampantis M. Perkinsas – rimtas ir solidus, mandagus ir beveik visada susitvardantis. Gal kiek per daug abejingas – ir abejingas būtent tiems, kuriems jo dėmesio reikia labiausiai, tačiau priešingai nei T. Wolfe‘as, jis susigriebia ir laiku padaro išvadas. Filme abu pagrindiniai personažai išgyvena pasikeitimą, tačiau jis nėra vienodas.
Pagrindinius personažus įkūnija Oskaro laureatas Collinas Firthas ir Jude‘as Law. Jei pirmasis savo veikėją įkūnija tiesiog profesionaliai, tai antrasis į savo vaidmenį pasineria aistringai ir visa savo esybe. Iš tiesų vien dėl J. Law vaidybos šis filmas yra vertas dėmesio. Tiesa, įdomi detalė apie M. Perkinso personažą šiame filme – jei atkreipsite dėmesį, pastebėsite, kad jis visada su skrybėle. Ir ne tik, kaip to meto papročiu buvo įprasta dėvėti gatvėje – atrodo, kad skrybėlė prie M. Perkinsą suvaidinusio C. Firtho galvos tiesiog priklijuota – jis jos nenusiima nei prie vakarienės stalo, nei eidamas miegoti.
Moteriški personažai šįkart liko nuošaly (nepaisant to, kad M. Perkinso šeimoje augo net penkios dukros). Kiek daugiau ekrano laiko ir progos pasireikšti gauna T. Wolfe‘o gyvenimo moterį Aline‘ą Bernstein suvaidinusi Oskaro laureatė Nicole Kidman. Šiame filme tai sudėtingiausias moteriškas personažas, taipogi patiriantis ne vieną emocinį pokytį, tačiau dėl fragmentiško vaizdavimo šis kismas nėra toks nuoseklus, kaip pagrindinių veikėjų. M. Perkinso žmonos Luizos vaidmenį atlikusi Laura Linney lieka dar nuošaliau.
Tiesa, dar vieną šalutinį personažą verta paminėti atskirai – tai Guy‘aus Pearce‘o suvaidintas rašytojas Francis Scottas Fitzgeraldas, „Didžiojo Getsbio“ autorius. Tai antras kartas kai C. Firthas ir G. Pearce‘as vaidino kartu – pirmą kartą jie abu pasirodė Oskarais apipiltoje biografinėje dramoje „Karaliaus kalba“ (angl. „The King‘s Speech“) – tuomet aktoriai vadino monarchus Edvardą VIII (G. Pearce) ir Jurgį VI (C. Firth). Galbūt būtent dėl šių dviejų aktorių, panašaus laikmečio ir netgi panašaus kolorito, „Genijus“ nori nenori šiek tiek referuoja į „Karaliaus kalbą“.
Techninė pusė tvarkinga ir labai smarkiai nestebinanti. Daugelis scenų vyksta uždarose patalpose – galbūt tam įtakos turėjo režisieriaus teatrinė patirtis. Garso takelis paryškina personažų emocijas, o į jį įsimaišiusios vingrios džiazo melodijas tampa dar vienu laikmečio indikatoriumi.
„Genijus“ – tvarkinga, tačiau pakankamai įdomi ir įtraukianti biografinė drama, šiek tiek referuojanti į Tomo Hooperio „Karaliaus kalbą“. Gerai išplėtoti ir saviti personažai, įspūdinga J. Law vaidyba, stipri aktorių komanda, pasakojimas, ne tik iškeliantis vieną kitą pašalinę mintį, bet ir papildytas vienu kitu kasdienybės humoro krislu – tai sudėtinės dalys, dėl kurių šis filmas nusipelno dėmesio. Vienintelis dalykas, šiek tiek kišantis koją – scenų statiškumas, teatrinės klišės ir gal kiek negrabiai įterptos scenos su pašaliniais personažais. Tačiau nors ir ne genialus, kaip biografinis filmas „Genijus“ atrodo visai neblogai – o jei po peržiūros norėsis kiek daugiau pasidomėti M. Perkinsu, T. Wolfe‘u ar tiesiog paskaityti „Žvelk, angele, į savo būstą“, galima sakyti, kad ši juosta vis tik pasiekė tam tikrą efektą.
