Kai kurie žmonės niekada neturėjo tapti režisieriais. Pavyzdžiui, Shintaro Shimosawa geriausiai žinomi darbai (dar būnant rašytoju ir prodiuseriu) buvo abi „Pagiežos” dalys ir dar vienas siaubo filmas, nei vienas iš kurių neiškopė iki 6 balų IMDB skalėje. Jis taip pat prisidėjo prie keleto vieno sezono serialų, apie kuriuos niekada negirdėjai. Kažkodėl tai jam leido prieiti išvadą, kad pasauliui būtinai reikia jo režisuoto filmo. Todėl už nespecifines, bet tikėtinai labai baisias nuodėmes, man teko žiūrėti „Neištikimybę”.
Athur Denning (Anthony Hopkins, kurį į filmą prikalbino sukčiai telefonu) yra farmacijos kompanijos savininkas, turintis jauną, bet problematišką merginą Emily (Malin Akerman). Jai varžtų trūksta daugiau, negu atlieka konstruojant „IKEA” baldus, todėl ji savo seniai seniai buvusiam vaikinui, teisininkui ir protagonistui Ben Cahil (Josh Duhamel) perduoda slaptus Denning failus. Ben griebiasi bylos, ją palaimina matyt netyčia į filmavimo aikštelę užklydusio Al Pacino vaidinamas teisininkų kontoros viršininkas, ir filmas apsiverčia ant šono bei užsiliepsnoja. Tiksliau, tai vyko nuo pat pradžių, tiesiog pradžioje dar neįžiūrėjai, kad apvirtęs, o ugnį laikei tolimų šviesų atšvaitais.
„Neištikimybė” yra šūdiniausias (ranka nekyla rašyt „prasčiausias”) filmas ar tai nuo „Fantastiško ketverto“, ar naujojo „Viską prisiminti“ laikų. Retai kada taip norisi, kad laikas bėgtų greičiau ir filmas baigtųsi. Gal galėčiau palygint su „Normu, lokiu iš šiaurės”, bet kažkaip netinka lygint mėšlais apėjusio pirmojo 3D modeliuotojo darbo ir filmo, kuriame vaidina pripažinti aktoriai. Shintaro Shimosawa labai greitai sunaikina visą palankų nusiteikimą, kurį turi filmui, ir tau lieka tik įtūžis – ne tik ant režisieriaus ir scenaristų, bet ir jų nesustabdžiusių padėjėjų, prodiuserių, policininkų, Romos katalikų Bažnyčios ir Jungtinių Tautų.
Ir nors „Egipto Dievai“ parodė, kad galima mėgautis filmu net jei nepatinka jo protagonistas, „Neištikimybė“ mums ant sprando užkrauna dar ir Ben, kuris yra kvailiausias teisininkas pasaulyje. Jis ne tik eina į pasimatymą su dešimt metų nematyta savo ex, kuri dėl jo elgėsi savižudiškai, bet ir tuo pačiu pamiršta pasimatymą su savo žmona – nors dėl paskutinės dalies net negaliu kaltint; vos tik pasisuko kalba apie pasimatymą, buvo aišku, kad šis yra tik tam, kad Ben jį pamirštų. Šiaip ar taip, jis ne šiaip daro pačius prasčiausius sprendimus, bet ir kažkaip sugeba sugalvoti dar prastesnių pasiteisinimų, kai sumano nuslėpt nusikaltimą, kurio nepadarė. Ben, šaunus ir pavyzdingas teisininkas, pasistengia atrodyti dar labiau įtartinas, kad tik dar labiau save inkriminuotų.
Ir kadangi jis yra bėglys, tai greitai susiranda džemperį su kapišonu ir dar nusmurgusią kepurę, nes kaip kitaip atrodys akivaizdžiai besislapstantys žmonės? Dar geriau, kai tą kepurę pradeda nešioti su kostiumu, nes šalia visko kito dar reikia atrodyti taip, lyg ruoštumeis apsimyžęs važiuoti viešuoju transportu. Taigi, kad ir kokį Ben bruožą paimsi, rasi tik neišsemiamą kvailybę žmogaus, kuris turbūt vos sugeba kvėpuot ir nuoširdžiai mėgaujasi „Transformerių“ filmais.
Tačiau net ir toks žmogiško pavidalo kaliošas, kurio galvoje tabaluoja iš vienatvės pasikorus smegenų ląstelė, negalėtų mėgautis šiuo filmu. Shimosawa ryškiai žiūrėjo kitus filmus pasidėjęs blonknotą ant kelių, ir jame užsirašinėjo idėjas kietom scenom, kadrams ir efektams. Kreivai užsirašinėjo, ir kartą suliejo šį morkų sultimis, nes rezultatas yra siaubingas. Žiūrint filmą akivaizdu, kad jis nori būt rimtas, prasmingas ir gal net stilingas, ir viskas iš to, kaip nevykėliškai, ne vietoje ir aklai sudurstytas visas kinematografinis paveikslas. Jei „Žvaigždžių karų“ priešistorė buvo „vaikštom ir kalbam“ mokyklos magnum opus, tai „Neištikimybė“padaryta grynai varnelėmis užžymint langelius.
Nepadeda ir tai, kad filmo įžanga yra gudragalviškai (šmaikštašikniškai) iškirpta iš filmo vidurio, ir po pirmų filmo minučių realiai be reikalo nusikeliame į įvykius, kurie vyko prieš savaitę. Visa šitai yra skirta tiktai tam, kad režisierius gautų daugiau „what a twist!” momentų, nepaisant to, kad jie yra visiškai nereikalingi, o tie, iššokantys filmo gale, dar ir visiškai idiotiški ir įžeidinėjantys žiūrovą. Negana to, dar yra ir nelabai nuoširdžių bandymų užtepti simbolizmo ar filosofijos, bet tepk tu šūdo krūvą netepęs, „Napoleonu“ nebus, ypač kai teplioji dar tryda.
Anthony Hopkins rodo, kad jis daugiau mažiau supranta, kad vaidina tik tam, kad geresnes hemarojaus žvakutes įpirktų. Dauguma jo žodžių yra monologai, perskaityti iš lapo, visiškai nereaguojant į šalimais esančius bevardžius aktorius. Bevardžius ir beveik beveidžius, nes trys filmo moterys yra neveik neatskiriamos savo blankumu, o Ben žmoną vadinanti Alice Eve iš viso įsivaizduoja, kad apokaliptiniame filme vaidina zombį. Al Pacino gal dar pasistengia keletoje scenų, bet tikrai ne filmo pabaigoje. Ir turbūt visą tą laiką jis su ilgesiu prisiminė vaidmenį „Denis Kolinsas”, filme kuris buvo nepalyginamai gudresnis, geresnis ir išmaniau nufilmuotas.
Kai ėjau į „Egipto Dievus“ tikėjaus būt nusivylęs kaip „Fantastišku ketvertu“ ar „Neištikimybe“… tik tai rašydamas supratau, kad sunkiai begalėjau įsivaizduot tokį prastą filmą, kaip „Neištikimybė“. Visame savo šlykščių juokelių žemume net „Penkiasdešimt juodos atspalvių“ buvo geresniu filmu – o jame pusę laiko apie mažus penius kalbėjo. Ką čia besakysi – aš noriu „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“ pamatyti, kad galėčiau palyginti su turbūt užtikrintu šių metų „Avietės“ laureatu. Manau, veltui tiek kartų apžvalgoje minėjau „Egipto Dievus“, nes „Neištikymbė“ nevertas nuvalyti dulkių nuo jo kurpių.
