Naktiniai gyvuliai

Nocturnal Animals

Amerikietis Tomas Fordas išgarsėjo kaip mados kūrėjas. Išgarsinęs savo vardą mados srityje 2009 m. jis debiutavo kaip režisierius su romantine drama „Vienišas vyras“ (angl. „A Single Man“), atnešusia Oskaro nominaciją geriausio aktoriaus kategorijoje britui Collinui Firthui. Juosta taip pat buvo nominuota trims Auksiniams gaubliams (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausias originalus garso takelis), dviem BAFTA apdovanojimams (geriausias kostiumų dizainas ir geriausias aktorius – ši nominacija virto apdovanojimu), iš Venecijos kino festivalio parsivežė Queer liūtą, o C. Firthas čia buvo apdovanotas Volpi prizu. Taigi debiutas buvo išties įspūdingas. Tačiau antrojo filmo teko kurį laiką palaukti. Ir štai – šiemet T. Fordas grįžta su nauja juosta „Naktiniai gyvuliai“ (angl. „Nocturnal Animals“), įrodydamas, kad „Vienišas vyras“ nebuvo vienkartinė ambicija žaisti kiną. Kaip ir jo pirmtakas, „Naktiniai gyvuliai“ dalyvavo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje – šįkart T. Fordo darbas pelnė Didįjį žiuri prizą. Juosta taip pat pristatyta Stokholmo ir Santa Barbaros kino festivaliuose bei nominuota trim Auksiniams gaubliams (geriausias antraplanis aktorius (Aaron Taylor – Jones), geriausias vaidybinio filmo režisierius, geriausias vaidybinio filmo originalus scenarijus).

Meno galerijos savininkė Siuzana (akt. Amy Adams) gauna siuntinį nuo savo buvusio sutuoktinio Tonio (akt. Jake Gyllenhaal), su kuriuo nepalaikė kontakto jau beveik dvidešimt metų. Jaunystėje puoselėjęs ambicijas tapti rašytoju Tonis Siuzanai atsiunčia savo romano „Naktiniai gyvuliai“ rankraštį ir prašo Siuzaną išsakyti savo nuomonę. Skaitydama sukrečiantį pasakojimą apie atostogauti su šeima išvykusį vyrą (akt. Jake Gyllenhaal), atsitiktinai tapusį brutalių užpuolikų auka, nemigą kenčianti Siuzana metaforiškai jaučia pasakojamos istorijos aidą realiame gyvenime. Tai paskatina ją leistis į prisiminimus apie  Tonį ir jų ryšį, nutrūkusį prieš du dešimtmečius.

Nors aukščiau pateiktas siužeto aprašymas atrodo toks lakoniškas, kad galima susidaryti įspūdį, jog filme nieko nevyksta, neapsigaukite. Iš tiesų, T. Fordas į šią juostą supynė net tris pasakojimo plotmes: filmo „realų“ laiką – t. y. Siuzanos dabartį; skaitomo rankraščio siužetą – kas iš tiesų, anot režisieriaus, vyksta tik Siuzanos galvoje; ir praeitį, kuri galbūt nėra taip jau akcentuotai pateikiama kaip prisiminimai, o greičiau tarnauja tam, kad paaiškintų tam tikras Siuzanos dabartinio gyvenimo pasekmes ir jos santykį su Toniu.

Kaip ir galima spėti, visos šios trys siužetinės linijos yra skirtingos ne tik tuo, kas pasakojama, bet ir kaip – nesusimaišyti padeda aiški stilistinė atskirtis. Siuzanos „dabarties“, filmo „realybės“ kadrai yra sterilūs ir švarūs, padalyti tiesių, griežtų linijų ir tikslių geometrinių formų, įrėminti bekompromisių spalvų – baltos, juodos, pilkos, raudonos. Atrodo, kad viskas yra subalansuota lyg pagal liniuotę, milimetrų tikslumu. Dėl to vidinė išsiderinusi Siuzanos būklė disonuoja su asketiška ir šalta ją supančios aplinkos harmonija. Šio segmento kadrai yra minimalistiniai, dažnai filmuojama stambiu planu, detalės yra iki smulkmenų apgalvotos.

Savo ruožtu Siuzanos skaitomo rankraščio „Naktiniai gyvuliai“ siužetinės linijos pateikimas gerokai kitoks. Čia mažiau meniškumo, daugiau to, kas priartina rodomą pasakojimą prie kasdienybės. Savotiškai paradoksalu, kad tai, kas iš karto pateikiama kaip fikcija, atrodo realiau, už preziumuojamą realybę. Čia mažiau grotesko, mažiau poetikos (nors jos nėra visiškai (iš)vengiama). Neskaitant naktinės scenos dominuoja rusvi atspalviai, galbūt šiek tiek referuojantys į vintažinius filmus. Net ir kameros judesys nėra toks visiškai tolygus ir vienodas, lyginant su „filmo realybės“ plotme.

Trečiasis segmentas stilistiškai artimesnis antrajam – vėlgi, čia mažiau meno, mažiau egzaltuoto dirbtinumo – nors jame veikia jau ne „filmo fikcijos“, o „realybės“ personažai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Jake‘as Gyllenhaalas atlieka du vaidmenis – fikcinio „Naktinių gyvulių“ romano personažo Edvardo Šefildo, veikiančio antrajame segmente, ir jį sukūrusio rašytojo Tonio, kuris pasirodo trečiajame. Tokiu būdu visos trys siužetinės linijos tobulai susiejamos viena su kita.

Nors tas tris siužetines linijas įvardiju kaip segmentus, jos nėra chronologiškai atsietos, ir nėra griežtos jų rodymo tvarkos. Pradėjęs nuo filmo „realybės“ T, Fordas veda žiūrovus į tuos vaizdinius, kurie gimsta užmigti negalinčios ir rankraštį skaitančios Siuzanos galvoje. Net keletą kartų išnaudojant montažo teikiamas galimybes sužaidžiama stilistinėmis paralelėmis – pvz.., viename kadre matome vonioje besimaudantį Edvardą, o kitame, jį iš karto staigiai keičiančiame – lygiai tą patį darančią Siuzaną – skiriasi tik aplinka.

Būtent tokie realybės – fikcijos, ir fikcijos – realybės veidrodiniai atspindžiai yra šio filmo ašis. Skaitydama rankraštį Siuzana patiria tokio paties lygio sukrėtimą, kokį patyrė Tonis, kai Siuzana jį paliko – toks ir buvo jo tikslas. Ir nors dabartiniame gyvenime jai nieko netrūksta, vis tik Siuzana nesijaučia visiškai laiminga – galbūt gailestis dėl savo praeities sprendimo, galbūt „Naktinių gyvulių“ išprovokuotos emocijos (ir tokiu būdu, ko gero, pajusta empatija Toniui), ją nuveda į prisiminimų blyksnius. O romano „Naktiniai gyvuliai“ pabaiga vėlgi stipriai rezonuoja su filmo realybe ir iš esmės paaiškina viso filmo pabaigą, kuri lieka atvira žiūrovų interpretacijoms.

Pagrindinius vaidmenis šioje juostoje atliko Oskaro nominantai Amy Adams ir Jake‘as Gyllenhaalas – anot režisieriaus jau vien šių aktorių pasirinkimas yra filmo kokybės garantas. Ir jis neklysta. A. Adams suvaidinta Siuzana yra tarsi pasiklydusi, „plaukiojanti“ tarp čia ir kažkur, netikėtai susidurianti su realybe ir tik tada tarsi nubundanti (paradoksalu, kadangi jos vaidinama Siuzana negali užmigti). J. Gyllenhaalui teko nelengva užduotis įkūnyti netgi du personažus – rašytoją Tonį ir jo sukurtą personažą Edvardą. Jei pirmasis nėra kuo nors itin išskirtinis ir jam nereikia itin didelio aktorinio talento, antrasis reikalauja nemažai pastangų. Edvardas išgyvena visą gamą skirtingų emocijų, pradedant baime ir neužtikrintumu, baigiant bejėgiškumu, sielvartu, pykčiu ir keršto troškimu.

Ir nors tiek A. Adams, tiek J. Gyllenhaalas savo darbą atliko puikiai, vis tik įdomiau stebėti antraplanius personažus – Michaelo Shannono suvaidintą „va bank“ einantį ir skrupulų neturintį policijos detektyvą Bobį Andesą ir Aarono Tayloro – Jones‘o įkūnytą Edvardo užpuoliką Rėjų Markusą – abu jie veikia antrajame – romano – segmente. Abu yra itin charizmatiški ir abu šiai juostai suteikia niūrumo, kartais sumišusio netgi su savotišku, itin tamsiu humoru. Itin įspūdingas A. Tayloro – Jonee‘o pasirodymas, kuriuo jis įrodo, kad išaugo iš saldžių romantiškų šiaudadvasių berniukų vaidmenų ir gali sukurti įdomų bei permainingą personažą.

Atskirai reikėtų paminėti Edvardo žmoną ir dukrą suvaidinusias atitinkamai Islą Fisher ir Ellie Bamber bei Siuzanos sutuoktinį Hatoną įkūnijusį Armie Hammerį. Ne todėl, kad jų pasirodymas būtų labai įspūdingas – vaidmenys antraplaniai, ekrano laiko jiems tenka nedaug. Tačiau šie personažai veikiau tarnauja kaip svarbi stilistinė detalė – Edvardo žmona ir dukra yra stebėtinai panašios į Siuzaną. Savo ruožtu itin išvaizdus Siuzanos sutuoktinis Hatonas atrodo tarsi plastikinis Kenas – „berniukas – žaisliukas“ – lyg dar viena detalė, madingas aksesuaras iki panagių stilingame, tačiau plokščiame ir šaltame Siuzanos pasaulyje.

Kalbant apie šį filmą, niekaip negalima išvengti žodžio „stilingas“. Ne veltui T. Fordo vardas yra plačiai žinomas mados pasaulyje – iš ten atsineštas stiliaus pajautimas tiesiog persmelkia visą filmą. Kai kurie sprendimai netgi lengvai šokiruoja savo groteskiškumu, tačiau žinant kiek dėmesio režisierius skiria detalėms, galima neabejoti – tai daroma tikslingai ir sąmoningai. Lygiai taip pat sąmoningai planuojama kadrų kompozicija, koloritas, aplinkos detalės. Pirmasis segmentas išsiskiria ypatingu vizualiniu patrauklumu, kuris, vėlgi šiek tiek ironiška, savo tobulumu netgi šiek tiek kažkuo erzina – greičiausiai tai vėlgi sąmoningas sprendimas, siekiant žiūrovus priartinti prie tokios pačios nekomfortabilios būsenos, kokią jaučia Siuzana. Pagirtinas kameros darbas – labiausiai tai atsiskleidžia, vėlgi, pirmajame segmente. Kaip jau minėta, skirtinguose segmentuose kameros judesiai nevienodi – jei pirmoji siužetinė linija filmuota lėta kamera, statiškais kadrais, tai kitur ji seka paskui personažus (ar užbėga jiems iš priekio). Itin puikiai išnaudotos montažo galimybės – kaip jau minėta, dažnai žaidžiama paraleliniu montažu vos ne veidrodiškai atkartojant prieš tai rodyto kadro kompoziciją. Pakartotinis visiškai skirtingų ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusių vaizdų kaitaliojimas iš vienos pusės suteikia jiems metaforiškos prasmės, iš kitos pusės – primygtinai kviečia interpretuoti ir tokiu būdu tą interpretacijos krūvį perkelia į filmą. Garso takelyje skamba Abelio Korzeniowskio kurta muzika. Netvirtas, nervų galūnes dirginantis styginių svirpimas žiūrovams neleidžia likti komforto zonoje ir priartina prie pagrindinės veikėjos savijautos.

„Naktiniai gyvuliai“ – itin stilingas ir vizualiai patrauklus antrasis Tomo Fordo filmas savyje talpina tris siužetines linijas, kurias režisierius meistriškai supina į vientisą pasakojimą. Puikiai išnaudojamos kino meno ir technikos teikiamos galimybės, didžiulis dėmesys detalėms, kruopščiai apgalvotos kadrų kompozicijos paverčia šį filmą akiai itin patraukliu reginiu, prie kurio prisideda ir stipri aktorių komanda. Ir nors šiuo atveju forma laimi prieš turinį, kadangi būtent ji ir išveža visą filmą, nesižavėti virtuoziškais T. Fordo žaidimais kinu tiesiog neįmanoma.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. P_elenė / 2016 gruodžio 13

    Filmas kelia daug klausimų ir, kaip visi psichologiniai filmai, palieka žiūrovui atsakymus surasti pačiam, arba tiesiog pamąstyti apie vertybes.
    Kas yra menas šiuolaikiniame pasaulyje? Ant pjedestalo užkeltas gašlumas, žiaurumas, kerštas? O gal tobulas moters kūnas ant raudonos sofos… žiauriai nužudytas? Juk gražu akiai, o kur dvasia? Kuo skiriasi tobulas vyro kūnas, kai žmogus beviltiškame liūdesyje ir toks pat tobulas vyras šikantis ant unitazo?… Ar visi mato vidų, dvasią?…
    O žmonių santykių prasmė ir esmė? Ledinis šaltis intelektualių turtingų žmonių gyvenime ir santykiuose… Kada vyras stiprus, kada silpnas?… Kodėl?… O gal svarbiausia laiku pasakyti – aš tave myliu…Tai dar ne visi klausimai ir temos, verčiančios mąstyti, ieškoti, keistis…

  2. Gediminas / 2017 sausio 13

    Taip ir nesupratau pabaigos.
    Visas filmas šuniui ant uodegos.
    Susinervinau ir tiek.

  3. Simonas / 2017 gruodžio 31

    Ką tik pabaigus žiūrėti filmą, dar besiklausant finalinės muzikos, tiesiog vienas malonumas dar kartą prasiskverbti pro nuostabaus kūrinio esmę ir turinį skaitant detalią recenziją. Ačiū Viktei Džiaugytei už išsamią recenziją, o tuo pačiu norisi ir pridurti, kad dažnas psichologinių filmų mėgėjas visą kūrinio esmę supranta savotiškai. Iš tiesų, ta esmė pas kiekvieną atsiranda pagal jo nugyvenamą gyvenimą, pagal supančius žmones, aplinką. Juk kiekvienas esame savo pasąmonės savininkai. Nepaisant to, juosta sukelia nemažai klausimų. Čia ir yra visas jos grožis. Žodžiais sunku apsakyti, koks talentas šįkart sėdo prie režisūros vairo. Aktorių atliktas darbas tiesiog negali nesužavėti. Sunku kažką ir bepasakyti, reiktų atsisėsti ir viską detaliai apmąstyti. Juostos anonsas yra tik maža dalis to, ką pamatys kiekvienas, kambaryje užsigesinęs šviesą ir įdėmiai originalo kalba žiūrintis filmą asmuo. Atvirai pasakius, nesitikėjau tokio nuostabaus filmo, bet Tomas Fordas padarė savo.