„Firmos kalėdinis balius“ daug dalykų daro blogai (kartais ir labai blogai) ir kabintis prie jo galima dėl daug ko, bet turbūt labiausiai nuvilianti filmo dalis yra tai, kad jis nėra pakankamai kvailas. Nesuklyskit: filmas išties yra kvailas, visad pasirenkantis lengvesnį pajuokavimą vietoje sunkesnio, ir visad pasirenkantis rodyti krentantį ar girtą žmogų vietoje juokingo sakinio. Ir visa tai būtų priimtina, jeigu filmas visu kuo pasinertų į savo kvailumus ir nebandytų apsimesti kažkuo, kuo nėra, kas „Firmos kalėdinį balių“ galiausiai ir paskandina.
Filme yra pasakojama apie didelės firmos padalinį, išgyvenantį ne tokius ir sunkius laikus – jo pelnas auga, nepaisant to, kad jame yra pilna neaišku kokiu būdu darbą gavusių žmonių. Problemų sukelia tai, kad visos kompanijos vadovė Kerol (akt. Jennifer Aniston) pyksta ant šio padalinio vadovo ir savo brolio Klėjaus (akt. T. J. Miller), kad miręs tėvas jam už nieką skyrė aukštą postą kompanijoje. Kerol nusprendžia uždaryti šį padalinį, jeigu šis nepasieks didžiulio pelno, o Klėjus kartu su savo darbuotojais Džošu (akt. Jason Bateman) ir Treise (akt. Olivia Munn) nusprendžia surengti didžiulį kalėdinį vakarėlį, galintį išgelbėti visą kompaniją.
Ir kai visa tai parašai, susikuria iliuzija, kad filmas turi kažkokį siužetą, tačiau tai ir lieka iliuzija. Šita istorija tampa menku pretekstu parodyti absurdišką kalėdinį vakarėlį ir filmas savo siužetą atsimena tik pačioje filmo pradžioje ir pabaigoje. Istorijos pasakojimas ir emocinės jos detalės yra nuspėjami ir paprasti, sukurti tik tam, kad žiūrovai negalėtų skųstis pamatę niekaip nesusijusių atskirų vaizdų kratinį.
Didžiąją filmo dalį, tiesa, jis būtent tai ir primena. „Firmos kalėdinis balius“ daugiausiai dėmesio skiria kvailiausio ir ambicingiausio kalėdinio vakarėlio organizavimui, o tai galiausiai filmą paverčia viena už kitą absurdiškesnių idėjų rinkiniu, dėl ko skųstis šiaip negalima – pradedant plakatais ir baigiant filmo anonsais, „Firmos kalėdinis balius“ būtent tai ir žada. Filmui pasiseka perteikti bendrą atmosferą, tvyrančią keistą reputaciją turinčiuose kalėdiniuose vakarėliuose, po kurių bendradarbiai dvi dienas negali pramerkti savo akių, o kai pramerkia, kelias savaites negali vieni kitiems į jas pažiūrėti, nes tą naktį vyko dalykai, apie kuriuos jau niekas nekalbės.
Tokių nuotykių filme yra daug, ir tam stipriai padeda galinga aktorių komanda, kuri didžiąja dalimi yra iššvaistoma, nors negali pasakyti, kad jie negauna bent po vieną progą sužibėti. Pagrindinė aktorių trijulė gauna tai, ko iš jų ir galima tikėtis – T. J. Milleris savo absurdiškumu ir natūralumu šiemet jau pasižymėjo „Deadpool“, J. Aniston jo piktąją sesę sugeba vaidinti grėsmingai, o J. Batemanas vaidina savo tradicinį veikėją, kuris tampa vieninteliu racionaliu žmogumi tarp kvailių.
Ir visgi filmas priklauso antraeiliams veikėjams (kurie, atrodo, vienas kitu nuoširdžiai rūpinasi, kas yra viena malonesnių filmo detalių) ir juos įkūnijantiems aktoriams. Kate McKinnon, išgelbėjusi šių metų „Vaiduoklių medžiotojų“ versiją, uždarą ir galiausiai pratrūkstančią žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovę suvaidina taip užtikrintai, kad ji yra vienintelis garantuotai visą kino teatrą prajuokinantis žmogus. Savo draminiais vaidmenimis garsėjantis Courtney B. Vance kelias minutes čia išdarinėja tokius dalykus, kokius kino teatruose pamatysi retai. O tokie aktoriai kaip Jillian Bell, Samas Richardsonas ar Robas Corddry per visą filmą pasako tik kelis sakinius, nors visad lauki, kad jie grįžtų ir išgelbėtų chaotišką istoriją.
Tačiau nepaisant savo absurdiškumo, filmas vis tiek atrodo pernelyg atsargus. Visi čia prisigeria, susipyksta ir mušasi, ir vis tiek jam kažko trūksta. T.J. Millerio veikėjas nuolat sako, kad vakarėlis stokoja energijos, ir tas veikėjas yra tarytum kino salėje sėdintis žiūrovas, laukiantis, kada filmas nustos save riboti ir pasileis taip, kad bus net baisu. Ta akimirka taip ir neateina, nes scenaristams (kurių čia, atrodo, buvo vos ne daugiau nei aktorių) atrodė svarbiau sukurti tuščią ir niekur neinančią istoriją nei sugalvoti dar kvailesnių epizodų, kurių į kino teatrą ir atėjo pažiūrėti žmonės, šventai tikintys, kad advento laikotarpiu galima ir reikia juoktis iš nešvankybių.
Tas nepasiryžimas visiškai pasišvęsti absurdiškumui „Firmos kalėdinį balių“ paverčia dar vienu šventiniu marmalu, kuris yra geresnis už tradicinius rusiškus projektus (aktoriai, net ir negaunantys tinkamo scenarijaus, čia vis tiek yra nuostabūs), tačiau visapusiškai tuščias ir pamirštamas jau kitą dieną. Kelis kartus turbūt pasijuoksite, kai kuriais vaizdiniais gal netgi pasibaisėsite, bet galiausiai suprasite, kad penktame filme iš eilės girdimi juokeliai netampa juokingesni, jeigu kas nors juos garsiau išrėkia, o fizinė komedija nereiškia vien to, kad kažkas stovi nuogas. Todėl šitas filmas naujos kalėdinės tradicijos nepradės ir kitais metais jūs vis dar žiūrėsite „Vieną namuose“.
