Nakties įstatymai

Beno Afflecko kaip režisieriaus stiprybė yra tai, kad jis kol kas visus savo kurtus filmus pavertė bent jau nenuobodžiais. Galima ginčytis, kad „Argo“ buvo nevertas geriausio filmo Oskaro ar kad „Miestas“ (angl. „The Town“) yra gana tradicinis filmas apie plėšikus (turbūt nebus daug galvojančių, kad „Dingusioji“ (angl. „Gone Baby Gone“) yra blogas filmas), tačiau nepaisant to, ar tie filmai turi stipresnę, ar silpnesnę istoriją, ji B. Afflecko filmuose yra pateikiama smagiai.

Panašiai yra ir su ketvirtuoju jo režisuotu filmu „Nakties įstatymai“, pasakojančiu apie trečiojo dešimtmečio pabaigoje Bostone bankus plėšiantį Džo (akt. Ben Affleck), kuris susideda su gangsteriais ir išvyksta į alkoholio draudimo nepaisančią Floridą, kur pradeda pavydėtiną verslą. Jo meilės istorijos, santykiai su jam teoriškai vadovaujančiais gangsteriais ir moraliniai klausimai po truputį pradeda jaukti visai gražų gyvenimą.

Žiūrėti „Nakties įstatymus“ yra smagu, nes sunku būtų sugadinti didelį biudžetą turintį filmą apie gangsterius, kartu su senais automobiliais, sprogdinimais, žudymais, Floridos kraštovaizdžiais ir kubietiškais motyvais. Ne kartą kyla mintis, kad B. Affleckas šitą filmą sukūrė vien dėl to, kad galėtų į vieną vietą sudėti visas klišes apie gangsterių pasaulį ir pats kiekvienoje scenoje vaikščiotų vis su skirtingais kostiumais, nors reikia pasakyti, kad dėl to jo niekas neteisia. Veiksmo ir grožio filme yra pakankamai, kad jis bent trumpam sužavėtų.

Pasibaigus filmui, tiesa, prasideda jau kita istorija, kadangi „Nakties įstatymai“ palieka išties daug klausimų. Ne tiek apie filosofinę, kiek apie kokybinę filmo pusę.

Kadangi filmas yra to paties pavadinimo romano, kurį parašė Dennis Lehane, adaptacija, tai gali paaiškinti kai kurias paties filmo silpnybes. Knygų adaptacijos pernelyg dažnai yra suprantamos kaip paprastas knygų siužeto perkėlimas į ekraną. Visgi knygos ir filmai skiriasi, o viena iš kino stiprybių yra tai, kad filmų laikas (su retomis išimtimis) yra ribotas – visi supranta, kad tik ypatingi filmai gali būti ženkliai ilgesni nei dvi valandos, o per dvi valandas daugybės gilių istorijų nepapasakosi. „Nakties įstatymai“, panašu, šios taisyklės iki galo nežino.

Sunku pasakyti, apie ką galiausiai yra šis filmas. Čia yra bent dvi Džo meilės istorijos, kurios viena kitai nedaro jokios įtakos, net jeigu filmas iš paskutiniųjų bando įtikinti, kad vienos padariniai stipriai paveikia kitą. Yra ir gangsterių gaujų kovos, Tarantino juodą humorą primenanti Kukluksklano istorija, imigrantų gyvenimas ir religinė siužeto linija, kuri yra paliekama nuošalyje, nors ji filmui suteikia stipriausią emocinį pagrindą (veikiausiai dėl to, kad šerifą vaidinantis Chrisas Cooperis yra šiam vaidmeniui tobulai tikęs aktorius). Filmas nuolat mėtosi nuo vienos prie kitos istorijos ir neišsirenka svarbiausios, kas „Nakties įstatymą“ paverčia labiau atskirų įvykių rinkiniu nei nuoseklia istorija.

Žiūrėti filmą vis tiek yra smagu, nors rimtesnio gilumo iš jo tikėtis neverta. Filme yra daugybė dialogų, kurie stengiasi pridėti gilumo, tačiau galiausiai jie tampa pagrindine filmo abstraktumo priežastimi. Per visą filmą nebent minėtąjį šerifą galima būtų apibrėžti kaip rimtesnį veikėją, o visiems kitiems nuolat trūksta bent kažkiek žmogiškumo. Čia ir pasireiškia dialogų klaidos – nors jie būna smagūs ar įdomūs, maždaug ties filmo viduriu pradeda įkyrėti, kad veikėjai praktiškai niekad nieko nepasako tiesiogiai ir kalba arba ne kartą girdėtomis patarlėmis, arba vieni kitiems pasakoja metaforiškas istorijas. Visa tai panaudojus su saiku gautųsi išties stiprūs dialogai, kurių pasitaiko visuose filmuose apie gangsterius („Krikštatėvyje“ įsimintinų dialogų yra užtektinai), tiesiog čia yra dar viena sritis, kurią B. Affleckas išryškino kaip įmanoma daugiau ir kuri būtent dėl to išryškinimo neturėjo tokios galios, kokią galėjo turėti.

Be to, kad jis filmą parašė ir režisavo, B. Affleckas kartu įkūnijo ir pagrindinį veikėją. Skųstis jo vaidyba (ypač tuomet, kai jis vaidina savo filmuose) yra populiaru, nors „Nakties įstatymuose“ jis atrodė savo vietoje. Galingas ir empatiškas veikėjas jam pačiam išties tinka, net jeigu per visą filmą jis parodo gal tris emocijas. B. Affleckas sugebėjo sau pačiam susikurti dažniausiai ramų ir kartais suktą veikėją, kuriam nereikia didelio vaidybinio talento, ir šioje situacijoje jis išties tiko.

Tarp kitų aktorių, kurių dauguma yra matyti ir talentingi, didelių siurprizų nėra. Sienna Miller ir Zoe Saldana, vaidinančios Džo drauges, gauna kelias scenas, kuriose parodo savo talentą, nors dažniausiai tik išlieka moterimis, kurios domisi Džo savijauta ir pasirūpina jam susižeidus (dialoguose pasistengiama kelis kartus paminėti, kad savarankiškoms moterims gangsterių pasaulyje yra ne vieta, tarytum dėl to, kad niekas filmo neapkaltintų nepagarba moterims). Elle Fanning save atradusią tikinčiąją vaidina būtent su tokiu paklaikimu, kokio ir būtų galima tikėtis. Filme nedaug laiko praleidžiantis Brendanas Gleesonas, įkūnijantis Džo tėvą, yra turbūt charizmatiškiausias aktorius iš visų, nuo pat pirmosios scenos turintis tokią savo nuomonę, kokios kiti veikėjai neatranda ir per visą filmą.

Kitaip sakant, viskas su šiuo filmu lyg ir yra vietoje. „Nakties įstatymai“ atrodo ypač gražiai – nuo kostiumų iki kraštovaizdžių, – nuobodumu filmo neapkaltinsi, aktoriai yra aukščiausio lygio ir kartais nukenčia nebent dėl neaiškių veikėjų, dialogai yra poetiški ir perspausti, o istorija – plati ir užgriebianti visas žymiausias gangsterių istorijų savybes. Ir net jeigu visa tai galiausiai nesusijungia į vientisą istoriją, o tos techninės detalės labiau žavi atskirai nei sudėtos į vieną vietą, filmas tikrai nenusipelno tokios žiaurios kritikos, kurią gavo iki šiol, ir B. Affleckas vis dar išlieka tuo Holivudo režisieriumi, kuris sugeba bent porai valandų žmonės įtraukti į bet kokią istoriją, net jeigu kuo daugiau apie tą istoriją galvosi, tuo silpnesne ji taps.