Monstrų viešbutis

„Viešnagė pas Grafą“

Rusų kilmės režisierius Genndis Tartakovskis, kurio talentingos vizijos dėka pasirodė vieni išradingiausių ir populiariausių televizijoje rodomi animaciniai serialai kaip kultinė „Deksterio laboratorija“, veiksmo kupinas „Super mergaitės“ bei šmaikštusis „Samurajus Džekas“, pristato pirmąją savo pilnametražę juostą. Pasirinkdamas siaubo ir mistikos tematiką, kartu su filmo prodiuseriu Adamu Sandleriu, išgyvenančiu ne itin sėkmingą laikotarpį savo karjeroje, pripažintas multiplikatorius bei vulgarių juokelių meistras kviečia ir mažą, ir didelį į kelionę po legendų apipintas Transilvanijos vietoves susipažinti su ne ką mažiau žinomais gyventojais.

Transilvanija – legendinio grafo Drakulos namai, jo amžino poilsio karalystė, tačiau dar ir sėkmingo verslo pamatai. Vampyrų karalius yra atidaręs neįprastą viešbutį, į kurį iš viso pasaulio atvažiuoja visokiausios pabaisos. Zombiai, vilkolakiai, raganos ieško ramaus kampelio, kur gali atsipalaiduoti nuo kasdieninės rutinos, ypač nuo šlykščiausių padarų – žmonių. Viskas einasi gerai, tačiau vieną nelemtą dieną į viešbutį atsivelka ne kas kitas, o tikrų tikriausias žmogus, vaikinas vardu Džonatanas. Susipažinęs su grafo dukra, jaunuolis ją įsimyli, tačiau visą gyvenimą bandęs ją apsaugoti nuo žmonių, klastingas ir kartu mylintis tėvas bandys visokiausiais būdais atsikratyti įkyraus lankytojo.

Kultinių animacinių serialų kūrėjui turėtu būti šiek tiek gėda, jog jis taip pasišiukšlino su savo debiutu kine. Žinoma, didžiausią įtaką filmo silpnumui padarė ne kas kitas, o šios animacijos prodiuseris, aktorius Adamas Sandleris, tačiau režisieriui reikėjo bent kiek pasipriešinti, visgi talentingo žmogaus požiūris tokia tema kine butų gan malonus žiūrovui. Visiškai akivaizdžiai matosi degraduojančio su kiekvienu nauju filmu komiko ganėtinai tipinis humoro braižas, vulgarumas ir brutalumas, šmaikštumas, virstantis į nelabai vykusią pašaipą iš kai kurių gyvenimo sferų, kurias nagrinėja siužetinės linijos metu. Kas liečia pati pabaisų temos originalumą kine, tai galima sakyti, jeigu ne šių metų puikusis „Paranormanas“, kuris buvo rodomas visai neseniai, tai uždėti moralinį pliusą kino kūrėjams galima, visgi labai retai turime progą išvysti tokio žanro temą animaciniame filmuke, skirtame vaikams. Tėvo ir dukters santykiai, paauglės užsispyrimas, pirma meilė, visos šios pagrindinės juostos idėjos nebuvo įgyvendintos, tik iš dalies kūrėjų dėka yra panagrinėtos tam tikros buitinės problemos, kurios dažnai pasitaiko daugelyje šeimų. Pastebėti galima ir parodiją iš daugelio nekenčiamo „Saulėlydžio“, būtent tai atskleidžia Drakulos dukters pateikiamas paveikslas. Pabaisų įvairovė gana maloniai stebina, nes beveik visi jie buvo pateikti meistriškai, kiekvienas atskleidžia savo tipinius bruožus bei galias, kurios vaizdžiai pastebimos literatūriniuose kuriniuose, kur pirmą kartą pateko populiariausi siaubūnai. Keisčiausias dalykas visgi yra auditorijos parinkimas šios animacijos peržiūrai, nes yra keletas gan staigių it šiurpių momentų, kurių dėka jaunesnis kino lankytojas gali būti šokiruotas, tačiau ir iki „Pixarų“ kino studijos labai toli, nes jokios moralės čia neįžvelgiama, todėl vyresnis žmogus gali likti nusivylęs, tiesiog vienkartinis animacinis filmukas, kuris labai greitai lieka užmirštas išėjus iš kino salės. Po įdomaus 2009 metų filmuko „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“  iš studijos ir tuo labiau iš tokio talentingo režisieriaus buvo tikėtasi labai daug, bet, deja, visiškai nuviliantis darbas.

Vizualiai labai kokybiškai pateikiama animacija, detalumas stebina, o tuo labiau ir pats 3D, kurio dėka yra šiek tiek šiurpoka stebėti priešais save visokiausias pabaisas, todėl žmogus, apsilankęs šiame filme, pasijaučia lyg pateko į atrakcionų parko siaubo namus. Malonus, nuotaikingas garso takelis pagardina peržiūrą, bet visgi kai kurios kompozicijos ne labai taikliai perteikia vieno ar kito personažo paveikslo skleidžiama atmosferą.

Filmo įgarsinimas gan keistokas, ypač girdint pagrindinio personažo balsą, kurį suteikė Adamas Sandleris, pasidaro kraupoka, nes visgi jo specifinis balso tembras labai jau nervuoja žiūrint į Drakulą. Senasis komiko bičiulis, aktorius Kevinas Jamesas, įgarsinęs Frankenšteiną, pateikia savo pabaisą iš švelnios pusės, labai jau mielai atrodo šis legendinis monstras su Kevino balsu. Kaip tėvas įgarsintas, taip ir dukra. Selena Gomez ne tik kad nesuteikia žavesio savo herojei, tai dar saldžiu fyfišku balseliu sukuria neigiamą aurą aplink ją. Steve‘as Buscemis, atsakingas už Veino įgarsinimą, labai šmaikščiai perkelia save šiam personažui, o tas ir labiausiai sukelia šypsena bežiūrint.

„Monstrų viešbutis“ – tai gana vidutinis, šaltas, bei kartu neatsakingas „Samurajaus Džeko“ kūrėjo debiutas didžiuosiuose pilnametražių filmų vandenyse. Šabloninių juokelių, vulgaraus konteksto bei puikios vizualinės dalies juosta sugeba tik iš dalies priartėti prie užsibrėžto tikslo parodyti nekasdienę legendinių monstrų temą kine.