Įdomu, ar kada ateityje bus surengti „Mis Nepriklausomo(s)“ rinkimai. Jei taip, kokiais kriterijais tai būtų matuojama? Ar užsiregistravęs, bet net nepasirodęs asmuo pagrįstų titulo vardą ir jį gautų? Kaip bebūtų, ką turim ir turėjom – tai nuo grožio priklausomų žmonių rinkimus. Tuos, kurių pasidemonstravimas ant scenos sukelia euforiją daliai pasaulio, mėgstančio paganyti akis į žmones, tarsi į besieles prekes. Tokiam sudaiktinimui dar kartą balsą nusprendė suteikti režisierė Philippa Lowthorpe, kino ekranams pristatydama „Mis Nepriklausomą“.
Priminti šią istoriją, turėjusią realų pagrindą 1970-aisiais. Net atspirties tašką, pradėjusį judėjimą už moterų teises. Tad apie ką šis filmas? Apie grožio konkursą, vykusį minėtaisiais metais. Seksistinius juokelius laidantys vyrai, jaunos merginos, kurios tiki, kad laimėjimas šiame grožio konkurse – tiesiausias kelias užkariauti pasaulį. Ir šalia jų atsiranda grupelė aktyvisčių, pavargusių nuo nežiūrėjimo į jas rimtai, tik daiktiškai. Prie „Moterų išsivadavimo judėjimo“ prisijungianti Salė (aktorė Keira Knightey) – viena pagrindinių istorijos herojų, iš tos „kitos“ barikadų pusės. Išsiskyrusi, auginanti vaiką, gyvenanti nesusituokusi su nauju širdies draugu ir dar siekianti universiteto stipendijos – tikras įžūlumo pavyzdys! Taip gimsta protesto prieš grožio konkursą idėjos.
Angliškasis filmo pavadinimas „Misbehaviour“ labiau apibūdina filmo turinį. Jis reiškia ne nepriklausomumą, o „netikamą elgesį“. Standartų kupiname pasaulyje, rengti protestus, kaip kad darė grupelė merginų prieš keliasdešimt metų – tikrai priklausė netinkamo elgesio kategorijai. Nes jos vis dar buvo priklausomos, vienaip ar kitaip. Šis filmas apčiuopia tris istorijas, susijungiančias į bendrą temą: Salė, kiekviename žingsnyje turinti įrodinėti, kad yra ne tik gražaus fasado, bet ir savo galvą turinti moteris; Ericas Morley (aktorius Rhys Ifans) – konkurso „Mis Pasaulis“ organizatorius, bet kokia kaina siekiantis sugrąžinti renginiui šlovę ir populiarumą; ir Mis Grenada atstovė Dženifer (aktorė Gugu Mbatha-Raw), kartu su kitomis „spalvotosiomis“ bandanti pritapti konkurse, kuriame spalvos ir rasės iki tol nebuvo labai pageidaujamos. Visus juos vienija renginys, kuris ir tampa filmo kulminacija.
Šiek tiek padrikas naratyvas, aprėpiantis ir aiškiais veikėjų dialogais kuriantis minėtąsias tris istorijas, tačiau pritrūkęs gilesnio įsigilinimo tam tikrose epizoduose. Pavyzdžiui, galėjo būti skirta šiek tiek daugiau dėmesio maištininkėms, kurios ir paskatino Salę prisijungti prie jų. Kokie jų argumentai ir istorijos, jei jau pradėjo judėjimą, šiek tiek sudrebinsiantį pasaulį ateityje? Yra parodoma Salė, tildoma tiek savo motinos, tiek studijų profesoriaus, tačiau turinti ne tokį ir prastą gyvenimą, ir pasirinkimą laiką skirti judėjimui – labiau kaip dar vienai popamokinei veiklai. Kaip bebūtų, bendras istorijos pasakojimas – suprantamas, yra pritaikytas žiūrėti masinei auditorijai.
Yra nepagailėta laiko ir turbūt finansų to laikmečio stiliui atkurti. Papūstos konkursančių šukuosenos, drabužiai, namų interjeras – žiūrintįjį nukelia į praėjusį aštuntąjį dešimtmetį. Vyriški juokeliai dialoguose, leidžiantys vietomis jei ne supykti, tai bent pasijuokti. Ko pritrūko – muzikinio takelio, labiau galėjusio atspindėti tą laikmetį. Bendrai sudėjus – neblogas pop mišinys savaitgalio ar vakaro pramogai.
Tik štai tema nėra jau tokia nekaltai pramoginė. Nors ji ir pateikta paprastai, per daug nereikalaujančioms masėms, tačiau ji primena svarbią kovą – moterų teisę būti pripažintoms ne tik dėl išvaizdos. Tiesmukai ir aiškiai vyriškuose dialoguose ir komentaruose yra parodoma, su kuo kovojama – nuolatiniu vyrų seksizmu. Moterų vietą pasaulyje puikiai iliustruoja ir filme paminėta mintis: vienintelė kita vieta, kur yra renkamasi tik pagal išvaizdą, yra gyvulių turgus. Tad kodėl tokiame „turguje“ yra vertinamos moterys, ir dar pasauliniu mastu, vienai iš jų po to uždedant karūną? Konkurso metu aktyvisčių surengta ataka davė pradžią šių vertybių perkainojimui. Praėjo penkiasdešimt metų, tik ar daug kas pasikeitė? Konservatyvūs vyrai toliau purkštauja, kad viskas čia gerai, o moterys, ieškančios savo balso, vis dar yra tildomos kol klijuojama feministės etiketė.
Kalbant apie moterų pasiekimus – režisierė Philippa Lowthorpe yra pirmoji ir kol kas vienintelė moteris, laimėjusi BAFTA apdovanojimą geriausio režisieriaus kategorijoje. Tad tampa kiek simboliška, šią pasiekimų vėliavą toliau nešti tokios temos filme. Nors apskritai, kino pasaulyje ji sukasi jau beveik tris dešimtmečius, daugiausia prie serialų ir televizijai skirtų filmų.
Apžvelgiant aktorių kolektyvą – pagrindinė rolė teko puikiai žinomai aktorei Keirai Knightley. Nors dažniausiai ši aktorė yra vienos manieros – kad ir kokį vaidmenį bebūtų gavusi, – šįkart vaidindama Salę sugebėjo parodyti daugiau mimikų ir emocijų. Tas netikėtai nustebino. Tačiau visgi geriausiai suvaidino, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – pagrindinių vyriškųjų herojų aktoriai. Konkurso rengėją suvaidinęs Rhys Ifans ir finalo metu scenoje užpultas, personažas Bobas Hopas, – o jį įkūnijęs aktorius Greg Kinnear. Gal mažiau girdėtos pavardės, tačiau tikrai matyti daugelyje senesnių filmų. Tad aktoriai su rimtu bagažu, pateisinę patirtį ir šiame filme.
„Mis Nepriklausoma“ – apie priklausomų moterų išsivadavimą iš stereotipų ir standartų. Lengva, smagiai susižiūrinčia forma pateiktas, tačiau rimtą temą gvildenantis filmas. Patiks tiems, kurie nori pailsėti nuo zvimbiančių kulkų kine, tačiau pastarųjų ieškoti gali norėtis tiems, kurie prisikiria save labai konservatyvių ir seksistinių pažiūrų puoselėtojams.
