2001 m. išleistas pirmasis britų rašytojo Philipo Reeve‘o stimpanko romanas „Mirtingos mašinos“ (angl. „Mortal Engines“) iš keturių dalių serijos. Knyga iš karto buvo labai palankiai sutikta kritikų, 2002 m. apdovanota „Nestlé Smarties“ premija, nominuota Whitbread ir „Blue Peter Book“ prizams, „Mirtingas mašinas“, kaip ir antrąją tetralogijos dalį „Grobuonies auksas“ (angl. „Predator‘s Gold“) Amerikos bibliotekų asociacija įtraukė į geriausių atitinkamai 2004 ir 2005 m. paauglių knygų sąrašus. 2009 m. „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“ 2001 – 2003 m.) režisierius Peteris Jacksonas paskelbė apie tai, kad pradeda dirbti prie P. Reeve‘o pirmosios knygos ekranizacijos. Tačiau prireikė dar aštuonerių metų, kol pagaliau „Mirtingos mašinos“ atriedėjo į kino ekranus.
Gal tokia įžanga filmo pristatymui ir nėra visai įprasta, tačiau šios juostos kūrėjo Christiano Riverso, 2006 m. apdovanoto Oskaru už geriausius vaizdo efektus filme „King Kongas“ (angl. „King Kong“, 2005 m.), režisūrinė karjera dar tik prasideda. Taip, perskaitėte teisingai – „Mirtingas mašinas“ režisavo ne P. Jacksonas, nors būtent jis dažnai klaidingai nurodomas kaip šios juostos autorius. Kita vertus – P. Jacksono indėlis į „Mirtingas mašinas“ – toks pat svarus ir didelis, kaip pats mobilusis Londonas.
Trumpai apie filmo siužetą
Po Šešiasdešimtminučio karo – „atominio ginklo ir bakteriologinių bombų sūkurio“, – per kurį pasaulis sugebėjo susinaikinti, išaušo Mobilumo era: miestai prisitaisė ratus ir pradėjo judėti ieškodami grobio ar bėgdami nuo pavojų. Diena, kai mobilusis Londonas vaikėsi nedidelį druskos kasėjų miestelį Solthuką, visam laikui pakeitė ne tik sugauto, sukramtyto ir suvirškinto miesto gyventojų, bet ir dar kelių žmonių likimus. Tokiu būdu į Londoną pateko keista, veidą po skarele slepianti mergina (akt. Hera Hilmar), netrukus pasikėsinanti nužudyti vyriausiąjį Londono istoriką Tadeusą Valentiną (akt. Hugo Weaving). Tačiau užpuolikės kėslams sutrukdo istorikų gildijos mokinys Tomas Nastvortis (akt. Robert Sheehan) ir nusiveja ją bandančią pasprukti. Užspeista į kampą mergina nedvejodama šoka į šiukšlių vamzdį, prieš tai dar spėdama pasakyti Tomui, esanti Hestera Šo ir parodanti savo sužalotą veidą, bei dėl savo motinos mirties kaltindama Valentiną. Tomas to nepriima už gryną pinigą, tačiau kai apie paskutinius keistosios merginos žodžius prasitaria vyriausiajam istorikui, pats pasijunta atsidūręs už Londono ribų, ant plikos Didžiųjų Medžioklės plotų žemės. Tad dabar nori nenori teks suvienyti jėgas su atžariąja Hestera Šo, kadangi abu turi bendrą tikslą – grįžti į Londoną. Tik jei Tomas tiesiog nori grįžti į gimtąjį miestą, tai Hesterą į Londoną veda vienas tikslas – atkeršyti Valentinui. Tačiau jie nežino, koks galingas ginklas pateko į Londoną valdančių žmonių rankas…
Daugiaaukščių traktorių lenktynės arba Municipalinis darvinizmas
Sveiki atvykę į Mobilumo erą! Kad išgyventų, miestai čia nestovi vietoje, o važinėja ieškodami grobio. Tiesa, yra dar tokie barbarai – Antimobilioji lyga, visais būdais besipriešinanti natūraliems municipalinio darvinizmo dėsniams. Garbė Kirkui, Londonas ne toks! Būtent genialiam inžinieriui Nikolui Kirkui pirmajam į galvą šovė mintis miestą užkelti ant ratų ir įriedėti Mobilumo eron. Tad dabar Londonas atrodo kaip daugiaukštis tortas su Šv. Povilo katedra, tarsi vyšnia puošiančia viršutinį aukštą.
Tiesą sakant, P. Reeve‘o knygose aprašyta mobiliosios ateities vizija filme palieka dviprasmišką įspūdį. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad mobilieji miestai ekrane atkurti įspūdingai – pradedant pačiu Londonu – jo parkais ir gėlynais viršutiniame aukšte, Valentino namais – Klėjos vila, liftų stotimi ir viduriais, kur ardomi, plėšomi ir virškinami sugauti miestai – baigiant nedideliais miesteliais ar danguje kybančiu Oro Uostu – vienu garsiausių miestų per visą mobilumo erą. Iš kitos pusės, žiūrovams, neskaičiusiems knygos, tie vienas kitą gaudantys mobilieji miestai gali pasirodyti panašūs į lenktyniaujančius daugiaaukščius traktorius. Kažkoks „Pašėlusio Makso“ (angl. „Mad Max“, 2015 m.) ir „Keliaujančios Haulo pilies“ (jap. „Hauru no ugoku shiro“, 2004 m.) hibridas.
Spalvinga personažų puokštė
Trumpame siužeto pristatyme paminėti vos keli personažai. Taip, ryškiausia visomis prasmėmis šioje istorijoje yra Hestera Šo, slepianti ne tik randą ant veido, bet ir tamsią bei skaudžią savo istoriją – kurią palengvinti gali tik kerštas. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai sužalota Hestera nuo išorinio pasaulio saugosi atžagarumu ir šiurkštumu.
Šalia jos atsiduria jaunasis istorikas Tomas Nastvortis. Grynakraujis londonietis, visą savo gyvenimą praleidęs mobiliajame mieste ir šventai tikintis municipalinio darvinizmo teorija. Mobilumas – žmonijos ateitis. Jei Londonas negaudytų kitų miestų, tai būtų pats sugautas, tad nieko čia nepadarysi. Kartais Tomo naivumas stebina, bet ilgainiui nuplėšiami jo didvyrių nimbai ir jam atsiveria akys – Tomas pamato, kad municipalinis darvinizmas nėra toks gėris, kaip jis manė anksčiau.
Tadeusas Valentinas „Mirtingų mašinų“ ekranizacijoje tampa pagrindiniu antagonistu. Apie jį, kaip ir apie Hesterą, dar teks pakalbėti, kadangi tai gana smarkiai, lyginant su knyga pakeistas personažas. Filme jis tampa žmogumi, beatodairiškai siekiančiu valdžios ir galios. Jo devizas – tikslas pateisina priemones.
Iš dar nepaminėtų, bet svarbių antraplanių personažų, reikėtų įvardyti orlaivio „Dženė Haniver“ pilotę, Antimobiliosios lygos agentę Aną Fang (akt. Jihae), Valentino dukrą Kateriną (akt. Leila George), Inžinierių gildijos pameistrį Bivį Podą (akt. Ronan Rafery), Londono merą Magnusą Kroumą (akt. Patrick Malahide), Londono muziejaus vadovą Čadlį Pomerojų (akt. Collin Salmon) ir, žinoma, stalkerį Šraiką (akt. Stephen Lang).
Kas nutiko Hesterai Šo (ir kita, kas buvo ne taip, kaip knygoje)
Tiesą sakant, filmo kūrėjų naudai tenka pripažinti, kad municipalinį darvinizmą jie perprato gerai ir į ekranus sugebėjo perteikti jo esmę tokią, kokia ir buvo aprašyta P. Reeve‘o knygose. Pats rašytojas džiaugėsi filmu ir nepaisant gausybės pakeitimų pripažino, kad tai yra tas pats, jo sukurtas pasaulis. Turbūt nieko keisto – ir, ko gero, kitokio rezultato ir nebuvo galima tikėtis, kai viskam, kad ir iš nuošalės, dirigavo pats P. Jacksonas.
Vis tik, jau pasirodžius pirmiesiems filmo anonsams knygos gerbėjai sunerimo dėl Hesteros Šo išvaizdos. Nors anonse nebuvo parodyta, ką slepia skarelė, vien jau matomas vaizdas sukėlė įtarimų, kad ekranizacijos kūrėjai gerokai pagražino Hesterą ir sumažino jos randus. Internete netgi buvo atsiradusi peticija „Grąžinkite Hesterai randą!“. Deja, gerbėjų būgštavimai pasitvirtino – filme rodomas Hesteros randas yra tik kačiuko įdrėskimas, lyginant su tuo, kaip ji aprašoma knygoje. Anot P. Reeve‘o kūrinio Hesteros „visą veidą kirto randas, darydamas jį panašų į piktai perbrauktą portretą. Burną perkreipė amžinas vypsnys, nosis buvo kažkoks suplotas gumbas, visam tam baisume į jį spoksojo tik viena akis, pilka ir šalta kaip žiemos jūra“.
Galima būtų sakyti, kad tai – tik detalė, nekeičianti esmės. Tačiau šįkart tai buvo ne tik adaptacijos klausimas. Tai buvo tiesiog puiki proga paneigti holivudinį stereotipą apie fizinių trūkumų turinčius žmones – paprastai randuoti yra tik blogieji personažai ir visur galioja ta pati formulė gražus = geras, bjaurus = blogas. Tokiam sprendimui (išskyrus būtent tą estetinį aspektą) nėra jokio paaiškinimo ar pasiteisinimo – šiaip ar taip, Hesteros randas yra sukurtas kompiuterinės grafikos būdu, kas realiai reiškia, kad jį buvo galima padaryti tokį, kokio tik norėjosi. Ką gi, P. Jacksonas ir C. Riversas dar kartą nusilenkė Holivudui ir stereotipiniams grožio standartams, dėl ko belieka tik apgailestauti.
Tad šalia tokio didelio eufemizmo gal ir ne taip kliūva, kad Anos Fang dantys ne raudoni, o plaukai – ne baltai juodi, kad Katarina – didžiaakė blondinė, o ne brunetė, kad Bivis Podas ir daktarė Tviks, nors ir priklauso inžinierių gildijai, vis tik nėra pliki, Čadlis Pomerojus – nestoras ir be peruko, Katarina neturi Šuns (iš tiesų tai – vilkas), o jaunieji personažai (Tomas, Hestera, Katarina, Bivis) iš paauglių gerokai pasendinti (juos vaidina maždaug trisdešimtmečiai aktoriai).
Apskritai, apie gildijas mažai kas paaiškinta, o Tadeuso Valentino padėtis Londone iš viso supainiota – per Soulthuko gaudynes atrodo, kad jis vadovauja navigatoriams, paskui jis leidžiasi į vidurius pažiūrėti, gal ras kokios vertingos senovinės technikos iš praryto miesto, galiausiai jis imasi atgaivinti MEDŪZĄ, kai šiaip tai yra Inžinierių gildijos darbas. Pats Valentino personažas smarkiai pakeistas ir tai padaryta, deja, į blogąją pusę. Knygoje personažas išgyvena vidinę koliziją ir pasikeitimą, filme jis tampa tik dar vienu šablonišku valdžios beatodairiškai siekiančiu garbėtroška. Iš esmės dalis Londono mero personažo iš knygos filme yra perkelta Valentinui. Kai kurie personažai sulaukia kitokios lemties, nei buvo parašyta P. Reeve‘o.
Turbūt nieko keisto, kad ekranizuojant knygą teko atsisakyti kai kurių šalutinių epizodų, kai ką praleisti, kai ką pakeisti. Net ir su tuo pačiu „Žiedų valdovu“ P. Jacksonas taip pasielgė – negailestingai nukapojo viską, be ko buvo galima apsieiti ir papasakoti rišlią istoriją. Tik su „Mirtingomis mašinomis“ tai, deja, nesuveikė, dvi veiksmo pilnos valandos vis tiek baigiasi iš esmės tuo, kas kino ekranuose buvo rodyta jau daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Taip, visai teisingai – kad ir kaip keistai atrodytų, kyla toks stiprus déjà vu, jog susidaro įspūdis, kad „Mirtingų mašinų“ scenarijų rašęs P. Jacksonas ir režisavęs C. Riversas visiškai neraudonuodami filmo pabaigą nusikopijavo nuo „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“, 1977 m.), o kur dar milijono veiksmo filmų nutąsyta klišė su iki paskutinės sekundės tiksinčia bomba… Liūdniausia, kad knyga siūlė bent jau originalesnį variantą – deja, į ekranus jis nepateko.
Ko gero, blogiausia tai, kad ekranizacijoje nebeliko knygos siunčiamos žinutės dėl atsakomybės už žmonijos veiksmus – tiek ginklavimosi varžybas, tiek klimato atšilimą, tiek ribotus Žemės išteklius. Galiausiai turime tik gana plokščią eilinę istoriją apie dar vieną absoliučios valdžios užsinorėjusį niekšą.
Neatitikimus ir skirtumus būtų galima vardyti ir vardyti: pvz. atsisakyta Valentino diversijos Batmunk Gompoje, Hestera nebuvo davusi jokios priesaikos Šraikui, nelogiška (scenaristų išgalvota) scena su senovinias ginklais (kaži kuriems galams kažkam gali būti reikalingos parūdijusios muškietos, kai jau seniausiai naudojami lazeriniai blasteriai?), etc., tačiau yra viena juokinga detalė, neprasprūdusi pro pastabių žiūrovų akis. Šiame filme visai netikėtai ir labai trumpai galite išvysti… pimpačkiukus! Iš tiesų, geltonieji pakalikai pasaulį užplūdo 2010 m. – t. y. praėjus devyneriems metams po to, kai pasirodė „Mirtingų mašinų“ knyga, tad, savaime suprantama, P. Reeve‘as apie juos rašyti negalėjo. Tačiau knygoje minimi išnykusios Amerikos XXI a. gyvūngalvių dievų – Mikio ir Pluto – plastikinės statulos. Tik studija „Universal“ nusprendė „Disney“ personažus pakeisti pimpačkiukais.
Personažai ir aktoriai
Personažus jau iš dalies aptarėme anksčiau. Bendrai kalbant galima pasidžiaugti, kad filmo kūrėjams pavyko suvaldyti tokią personažų gausą („Mirtingos mašinos“ – tai tokio lygio filmas, kai kalbama ne tik apie pagrindinius ir antraplanius, bet ir apie trečio ar net ketvirto plano personažus). Nieko keisto – P. Jacksonui ir su juo ne viename projekte dirbusiam C. Riversui tai jokia naujiena. Kita vertus – tiek dėl personažų gausos, tiek dėl itin didelio filmo tempo, nukenčia jų plėtojimas.
Hestera Šo, bent jau pagal knygos idėją, turėjo būti atžagari ir ne itin draugiška – t. y. apsistačiusi apsaugine šiurkštumo siena ir tik vėliau po truputį atlyžtanti. Filme Hestera suminkštėja labai greitai – vėlgi, tenka apgailestauti, nes tai yra praleista proga išgauti papildomų komiškų momentų – o jie šiam nuotykių filmui tikrai nebūtų pamaišę.
Per daug nesiplečiant galima reziumuoti, kad filmas per personažus perbėga labai paviršutiniškai, nesileisdamas praktiškai į jokius psichologinius niuansus. Dėl to pagrindiniai personažai nublanksta ir supanašėja su daugybe kitų, jau matytų iki šiol. Labiau iš šios margos, bet į vieną dėmę susiliejančios puokštės išsiskiria nebent Ana Fang ir Šraikas. Stalkeris pasitarnauja ir kaip gana vykusiai atskleistas personažas, ir kaip ateities pasaulio detalė – prisikėlėlis, kuriame sujungta žmogiška ir mechaninė prigimtis.
Aktorių pasirodymas per daug nekliūva – bet ir kažkuo stebuklingu neišsiskiria. Gal tik Hugo Weavingas persistengia visomis įmanomomis mimikomis parodyti, koks tas Tadeusas Valentinas yra blogas. Valentino dukrą Kateriną suvaidinusi pradedančioji Leila Pods, priešingai, dažniau trenkia plastmase – kita vertus – filme jos vaidmuo apsiriboja tuo, kad ji turi gražiai atrodyti. Na ir dar dalyvauti neįtikinančiame pokalbyje su tėvu.
Techniniai dalykai
O taip! Jei pasiilgote vaizdų ir veiksmo – „Mirtingos mašinos“ yra tai, ko reikia. Kamera juda nepriekaištingai, tiek į aukštį, tiek į plotį, tiek į gylį. Atsidursite Londono viduriuose, pakilsite iki viršutinio aukšto ir iš paukščio skrydžio žvelgsite į Šv. Povilo katedros kupolą, kartu su „Džene Haniver“ skrosite padanges, klamposite po Londono paliktas vėžes, visu greičiu stengsitės atsikratyti persekiotojų… Vaizdai ir jų dinamika yra stiprioji šio kūrinio pusė. Kaip ir praktiškai nenutrūkstantis veiksmas – be nuolatinio dardėjimo mobiliaisiais miestais, čia prikaišiota nemažai kovos scenų (knygoje, beje, jų irgi netrūksta). Labai puikiai tą dinamiką sustiprina ir perteikia fone nuolat „kalantis“ garso takelis.
Jei dėl mobiliųjų miestų pateikimo galima būtų ginčytis ir sakyti, kad tai skonio reikalas (ar tai – vieni kitus ryjantys megapoliai, ar tik metalo laužo tortai ant ratų), tai kostiumų pasirinkimas kartais nustebina iš blogosios pusės, nes praktiškai visi (išskyrus aviatorius ir dar kelias išimtis) už Londono ribų atrodo tarsi atklydę iš „Karibų piratų“ (angl. „Pirates of the Carribean“) – taip, turbūt niekas nežinom, kaip ten žmonės rengsis tolimoje ateityje, bet tik tenka prisiminti, kad rodomame laikmetyje jau ir XXXIV a. keramika yra muziejinė vertybė.
Kitas priekaištas – specialieji efektai. Taip, gal ir keistai nuskambės ši kritika, adresuota tokiems šios srities korifėjams, tačiau panoraminis vaizdas su mobiliaisiais miestais kartais būdavo šiek tiek išplaukęs, ko šiaip jau neturėtų būti.
Reziumė
„Mirtingos mašinos“ – P. Reeve‘o sukurto pasaulio dvasią į ekranus gana sėkmingai sugebėjęs perteikti filmas, kurį galima žiūrėti ir neskaičius knygos. Deja, pats siužetas pakeistas tiek, kad netenka pagrindinės knygos siunčiamos žinutės ir tampa dar viena eiline, šimtus kartų matyta istorija su aibe gal ir neblogų, bet detaliau neatskleistų personažų. Jei jums iš esmės nesvarbu, kas vyksta ekrane, bet tik kad būtų kuo daugiau veiksmo – gaudynių, šaudymų, kovos scenų, sprogimų – tada ši intensyvi nuotykių prifarširuota juosta turėtų patikti. Bet jei esate matę kad ir IV-ąjį „Žvaigždžių karų“ epizodą, tada verčiau pagalvokite, ar tikrai norėsite vėl žiūrėti tą patį, tik įvilktą į stimpanko popierėlį.
