Astridos Lindgren jaunystė

Becoming Astrid

Galbūt danų režisierės Pernille Fischer Christensen pavardė pati savaime Lietuvos žiūrovams sako nedaug, tačiau dauguma jos filmų buvo pasiekę mūsų šalis kino ekranus – tai ir pirmasis ilgametražis – dramedija „Muilo opera“ (dan. „En soap“, 2006 m.), su kuriuo Berlyno kino festivalyje laimėjo geriausio debiuto prizą bei Sidabrinį lokį – Didįjį žiuri prizą; ir drama „Šeima“ (dan. „En familie“, 2010 m.), iš Berlinalės parsivežusi FIPRESCI prizą, ir „Žmogus, kurį myli“ (dan. „En du elsker“, 2014 m.) (nepaminėta liko tik mažiau pavykusi drama „Šokėjai“ (dan. „Dansen“, 2008 m.). Kaip matyti, Berlynas myli šią danų režisierę – šiemetiniame festivalyje buvo pristatytas dar vienas jos kūrinys, sulaukęs pilnų salių ir gausybės ovacijų. Biografinis pasakojimas apie žinomiausią švedų rašytoją – Astridą Lindgren.

Trumpai apie filmo siužetą

Švedijos provincijoje, netoli nedidelio Vimerbiu miestelio XX a. pradžioje gyvenanti Astrida Ericsson (akt. Alba August) buvo plačiai pagarsėjusi dėl savo geros širdies, lakios vaizduotės ir begalinės energijos. Kas jei ne ji sukurstydavo drauges ryžtis nutrūktgalviškiausiems nuotykiams? Kas jei ne ji dar mokykloje išgarsėjo puikiomis istorijomis? Kas jei ne ji karstėsi po medžius, laipiojo stogais, šoko pagal tuo metu klaikiai madingą džiazo muziką ir neatsiklaususi tėvų išdrįso nusirėžti kasas? Tačiau jaunajai Astridai tenka netikėtai greitai suaugti – jos paauglystė ir nerūpestingos dienos baigiasi negailestingu likimo smūgiu – vos septyniolikos Astrida pastoja nuo daug vyresnio Vimerbiu laikraščio, kuriame ji dirbo, redaktoriaus  (akt. Henrik Rafaelsen). Ir tai – dar tik pati problemų pradžia…

Žinoma nežinoma Astrida Lindgren

Turbūt retas pasaulio vaikas ar suaugęs nėra girdėjęs Astridos Lindgren vardo ir nežino nei vieno jos sukurto personažo. Mergaitė, kurią bendramoksliai erzindavo, jog ši pralenksianti Selmą Lagerlöf, iš tiesų pranoko šią Nobelio premijos laureatę – 2015 m. jos atvaizdą ant 20 kronų banknoto pakeitė Astridos veidas, o su jos parašytomis knygomis užaugo jau ne viena karta ir šių kūrinių populiarumas neblėsta.

Tačiau šįkart – ne apie A. Lindgren kūrinius, o apie ją pačią. Jos knygos ir personažai žinomi plačiai, tačiau apie juos sukūrusią rašytoją daugumos žinios apsiriboja jos pavarde ir tautybe. Neskaitant to, kad dar mokykloje garsėjo savo puikiais rašinėliais ir vėliau savo literatūrinį talentą panaudojo dirbdama Vimerbiu laikraščio redakcijoje, A. Lindgren rašyti pradėjo gana vėlai – 37-erių metų ir tai, galima sakyti, per laimingą atsitiktinumą, kai žiemą paslydusi ant ledo Vazos parke pasitempė koją ir laiką leisdama lovoje sumanė užrašyti kiek anksčiau dukrai Karinai pasakotas istorijas apie pašėlusią mergaitę Pepę Ilgakojinę.

Tačiau iki tol Astridai teko nueiti ilgą ir tikrai nelengvą kelią. Tol, kol jos gyvenime atsirado Sturė Lindgrenas, o širdyje pagaliau įsivyravo ramybė.

Tapti Astrida Lindgren

Taip dažnai kartojamas, kad net truputį subanalintas posakis teigia, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Astridos gyvenime tokių išbandymų netrūko. Vos septyniolikos sužinojusi, kad laukiasi, jauna mergina turėjo pati viena stotis akis į akį su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis: visuomenės smerkimu, finansiniais nepritekliais ir, galiausiai, itin skausmingu, tačiau neišvengiamu sprendimu. Nors ir mylintys bei pakankamai atvirų pažiūrų, tačiau tuo pat metu griežti ir religingi Astridos tėvai taip pat pasidavė visuomenės spaudimui, dukters gerovę iš dalies aukodami prieš „ką žmonės pasakys“, tad jaunai merginai nebeliko net to paskutinio svarbiausio ramsčio, į kurį būtų galėjusi atsiremti.

Tačiau visa tai formavo būsimą rašytoją kaip asmenybę ir filme tai gražiai atsiskleidžia. Atkaklumas, užsispyrimas, tvirtas charakterio „stuburas“ padėjo jai nesugniužti net juodžiausiais gyvenimo momentais, atsitiesti, prisiimti atsakomybę, nusišluostyti ašaras ir eiti toliau.

Tvirtos asmenybės portretas

Skandinavija jau seniai garsėja feminizmo judėjimu ir dideliu dėmesiu moterų teisėms. Kita vertus, turbūt nieko keisto, kad būtent tokioje aplinkoje susiformuoja tokios stiprios ir sektinos asmenybės kaip Astrida Lindgren, pati tapusi pavyzdžiu tūkstančiams.

Režisierė P. Fischer Christensen koncentruojasi tik į labai trumpą A. Lindgren ilgo (rašytoja mirė 2002-aisiais, sulaukusi 94 m. amžiaus) ir įdomaus gyvenimo atkarpą ir daro tai tikslingai. Juosta „Astridos Lindgren jaunystė“ yra augimo filmas, rodantis, kaip iš dviejų komponentų – jau esamo charakterio ir būdo bruožų bei juos transformuojančių išorės veiksnių susiformuoja asmenybė.

Kitas gražus momentas yra tas, kad jaunoji Astrida rodoma labai natūraliai, realistiškai ir įvairiapusiškai – iš jos nebandoma padaryti didvyrės, priešingai, filme atskleidžiamos jos jautrioji asmenybės pusė. Galiausiai – gana aiškiai rodoma, kad gyvenime svarbiausia klausyti savo širdies ir rinktis nebūtinai lengviausią kelią, bet tą, kur link ji traukia – nes anksčiau ar vėliau viskas susidėlios į savo vietas.

Ir nors pačios A. Lindgren duktė Karina ir kritiškai atsiliepia apie šį filmą dėl to, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Winstono Churchillio („Tamsiausia valanda“ / angl. „Darkest Hour“) ar Bjorno Borgo („Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ / šved. „Born McEnroe“) biografiniais filmais, čia koncentruojamasi ne į profesinį, o į asmeninį gyvenimą (t. y. tikrai ne į tai, dėl ko A. Lindgren yra žinoma ir mylima visame pasaulyje ir kam ji paskyrė savo gyvenimą –  t. y. kovai už vaikų, moterų, gyvūnų teises), vis tik net ir į šią visiškai trumpą ir itin intymią A. Lindgren gyvenimo atkarpą besikoncentruojanti juosta atskleidžia reikšmingą Astridos Lindgren kaip asmenybės formavimosi etapą. Galbūt kritika, dėl to, kad šiame filme kalbama ne apie Astridą – rašytoją, o apie Astridą – gyvenime pasimetusią ir gerokai sutrikusią jauną moterį, yra pagrįsta, bet, kita vertus, režisierė P. Fischer Christensen šįkart pasirinko pasakoti būtent apie šį A. Lindgren biografijos tarpsnį – likęs rašytojos gyvenimas naujiems filmams galbūt įkvėps kitus kino kūrėjus.

Tokia Astrida ir kiti

Astrida šiame filme yra visokia – ir valiūkiška, ir pramuštgalviška, ir deganti nekantrumu, ir nuoširdi, ir rimta, ir… Jos paveikslas dėliojasi iš galybės patiriamų emocijų ir reakcijų į ištikusius įvykius. Vėliau filmo tonas tamsėja ir sunkėja, atsiranda neužtikrintumas, tačiau viskas susimaišo į vieną – desperacija ir ryžtas, nepriklausomybė ir atkaklumas, teisybės pojūtis ir ilgesys. Net ir tokioje situacijoje, net ir tokiomis aplinkybėmis ir net būdama tokio jauno amžiaus ji lieka ištikima pati sau – nesvarbu, koks bebūtų visuomenės požiūris, Astrida per daug tiesi ir atvira, kad galėtų meluoti – ir visų pirma, kad galėtų meluoti pati sau.

Jaunąją Astridą (tuomet dar ne Lindgren, o Ericsson) labai jautriai ir gyvybingai įkūnijo jauna švedų aktorė Alba August. A. August ne vaidina Astridą, o pati tampa ja – įsijaučia, įsigyvena į kiekvieną A. Lindgren jauseną ir taip nelinksmai susiklosčiusios jaunystės momentą.

Kiti personažai, kaip ir galima nujausti, yra tiesiog priedai, reikalingi sukurti aplinkybėms. Galima išskirti pabrėžtinai griežtą Astridos mamą Haną (akt. Maria Bonnevie), geraširdį tėtį Samuelį Augustą (akt. Magnus Krepper), danišką Lasės „mamą“ Mari (akt. Tríne Dyrholm), Vimerbiu laikraščio redaktorių (ir Astridos klasės draugės Bertos tėtį) Reinholdą Blombergą – tačiau jie visi tampa tik detalėmis besiskleidžiančiame jaunosios Astridos gyvenime. Aktorių vaidyba yra maždaug tokia, kokios ir galima tikėtis – niekuo neišsiskirianti nei iš gerosios, nei iš blogosios pusės.

Techniniai dalykai

„Astridos Lindgren jaunystė“ yra tvarkingai nufilmuotas biografinis filmas. Šiek tiek pažaidžiama montažu naudojant skirtingas laiko perspektyvas, kai už kadro skaitomos 1987 m. rašytojos gaunamų vaikų laiškų ištraukos gražiai rezonuoja su tuo, kas tuo, kas pačios Astridos gyvenime dėjosi daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų. Galima pastebėti šiokį tokį spalvinį pakitimą – tamsesnis būsimosios rašytojos gyvenimo periodas ekrane įgyja niūresnių, šaltesnių atspalvių, kitu metu dominuoja rusvi tonai, o kartais pasitaiko ir visai skaidrių bei tyrų kadrų. Fone skamba neįkyri instrumentinė muzika, nejučiomis įsiliejanti į bendrą filmo audinį. Galima pagirti filmo dekoracijų ir kostiumų dailininkus, įtikinamai atkūrusius XX a. pradžios Švediją.

Reziumė

„Astridos Lindgren jaunystė“ – Berlyno kino festivalyje labai šiltai sutiktas filmas, parodantis trumpą, bet reikšmingą visame pasaulyje žinomos vaikų rašytojos gyvenimo etapą. Ši juosta gali pasitarnauti tiek edukacine, tiek motyvacine prasme – jei apie pačios A. Lindgren gyvenimą iki šiol nieko nebuvote skaitę ar girdėję – bus puiki proga sužinoti, o filme pateikiama jaunosios Astridos asmenybė gali tapti puikiu pavyzdžiu ir įkvėpti stiprybės.

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles