Nors ir nėra tikroji Nepriklausomybės atgavimo diena, 1991 m. Sausio 13-oji dažnam lietuviui su Laisve ir Nepriklausomybe asocijuojasi aiškiau, nei kitos atmintinos ir švęstinos datos. Galbūt todėl, kad tądien supratom, kokia yra Laisvės kaina ir buvom pakankamai stiprūs ją sumokėti. Visi, ko gero, atmintinai žino, kad tą šiurpią naktį žuvo 13 Lietuvos laisvės gynėjų (dar vienas nuo sunkių sužalojimų mirė vėliau). Visi jie tapo Lietuvos naujausios istorijos laikų didvyriais. Metams bėgant jų vardai nepasimiršo – tie, kuriems turime būti dėkingi, kad nepagailėjo savo gyvybių tam, kad mes galėtume gyventi laisvoje šalyje, pagarbiai prisimenami kasmet.

Tačiau šiemetinė Sausio 13-oji tapo dar liūdnesnė nei įprastai. Ir ne dėl vieno patriarcho marazmų – prie šito jau esam įpratę, tai jau tapo neatsiejama šios atminimo dienos minėjimų dalis. Ir ne dėl žalio jaunuolio viešų pareiškimų, kad Sausio 13-ąją reikia „šventę švęsti“ – ne pirmas, ir ne paskutinis toks, bet nieko, iš to vis tiek kad nors išaugama. Tai kas gi tokio nutiko Lietuvos žemelėj? Ogi kino teatruose buvo pristatytas pirmasis vaidybinis filmas apie Sausio 13-osios įvykius „Mes dainuosim“, režisuotas brito Roberto Mullano. Sakote, reikia tik džiaugtis bet kokiu lietuvišku filmu, o juo labiau tokiu, kuris išdrįsta kalbėti apie Sausio įvykius? Palaukite, palaukite. Jūs dar atsiimsite savo žodžius. Ir iš karto noriu įspėti, kad tolimesnė recenzijos dalis yra ne apie Sausio 13-osios įvykius ir jų dalyvius, ar šios datos svarbą Lietuvai ir Lietuvos piliečiams, o apie filmą „Mes dainuosim“.

1991 m., sausio 12, Lietuva. Po Vilnių jau važinėja Raudonosios armijos sunkioji karinė technika. Penki miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Visaginas, Medininkai. Penkios šeimos: jauna muzikos konservatorijos dėstytoja, kurios sutuoktinis jau kelias dienas yra dingęs be žinios; studentas, jo mama ir kunigas; jaunas laivų statyklos darbuotojas ir jo tėvai, paskutines nėštumo savaites skaičiuojanti Ignalinos atominės elektrinės valgyklos darbuotoja, kurios sutuoktinis studijuoja Vilniuje; širdininkas pensininkas ir jo žmona. Visose penkiose atsiranda vienas, besiveržiantis į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ar Televizijos bokšto, o likę šeimynykščiai, draugai ir artimieji stengiasi visais įmanomais būdais išmušti iš galvos tokį sumanymą. Nevažiuok! Pražūsi gi! Mano pareiga tave saugoti, o kaip aš tą darysiu, jei tu stačia galva veržiesi į pražūtį? Vis tiek važiuosi? Na, bet tada ir aš kartu – visiškai vienodai (su keliom nedidelėm išimtimis) išsisprendžia visų penkių siužetinių linijų scenarijai. Visi personažai susitinka ar tik prasilenkia Vilniuje, kur naktis iš sausio 12-os į sausio 13-ą vienokiu ar kitokiu tragišku antspaudu pažymi jų visų likimus.

Iki 2001 m. dokumentinius filmus kūręs britų režisierius Robertas Mullanas pristato jau antrą vaidybinį filmą apie Lietuvą ir tai, kas lietuviams brangu – 2013 m. jis debiutavo biografine drama „Laiškai Sofijai“, pasakojančia apie didžiausią Lietuvos menininką – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. 2014-ųjų m. filmas „Gitel“ apie holokaustą Lietuvos kino salėse nebuvo parodytas. Nežinia, iš kur čia ta begalinė brito meilė Lietuvai ir toks entuziastingas susidomėjimas mūsų istorija. Kita vertus, tiek žiūrint filmą „Laiškai Sofijai“, tiek dabar naująjį „Mes dainuosim“, žinantiems savo valstybės ir tautos istoriją iš karto į akis turėtų kristi, kad į istorinius įvykius, laisvai interpretuojamus filmuose, žvelgė žmogus iš šalies. Tai žvilgsnis to, kuris nežino, kaip ir kas vyko, nėra pajutęs tuo metu tvyrojusios atmosferos, nepažįstantis tų žmonių, kartu neišgyvenęs to, ką mes visi išgyvenom, o apie vaizduojamus įvykius sužinojęs tik iš antrinių šaltinių. Režisierius jau antrą kartą bando sužaisti patriotinio siužeto tematika, tačiau visiškai jos nesugeba realizuoti, nors pasirinkta medžiaga – labai plati ir paranki interpretacijoms. Ką gi, belieka atsidusus sumurmėti, kad „vis geriau negu nieko“, ir prisiminti universalią išmintį – norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada.

Filmas, neskaitant pasirinktos originalios ir visiems lietuviams aktualios tematikos (vien dėl kurios juosta turėtų surinkti nemažą auditoriją), menine prasme yra labai labai silpnas. Labai. Beveik viskas šiame filme blogai. Neskaitant jau minėtos atmestinos režisūros (kai kurie aktoriai užsimena, kad režisierius nėra labai reiklus – pvz., filmuojant „Laiškus Sofijai“ dažniausiai užtekdavo vieno dublio), filmo scenarijus, apsiribojęs personažų blaškymusi tarp Seimo rūmų ir Televizijos bokšto beieškant vieniems kitų, – nulinis, aktorių vaidyba – be prošvaisčių medinė, kuriami personažai – vienodi, paviršutiniški, neįdomūs ir neįtikinantys, dialogai – absurdiški iki negalėjimo, vaizdo montažas – televizijos publicistinės laidos lygio. Žodžiu, po filmo taip ir kyla klausimas: jie čia rimtai ar tyčiojasi? Ir, deja, nei vienas iš dviejų variantų nėra geresnis už kitą.

Scenarijus visiškai neįdomus, nuobodus ir padrikas. Gerai, sakysit, lengva kalbėti, kai mes apie Sausio 13-ąją viską žinom. T. y., žinom, kaip prasidėjo ir kuo baigėsi, todėl ir nematom intrigos. Anaiptol. Filmas nesiekė detaliai atkurti istorinių įvykių ar realių žmonių. Pasirinkti personažai, neva, turėjo parodyti, kaip šie įvykiai pakeitė įvairių žmonių iš skirtingų Lietuvos miestų likimus. Bet tada jau aš drįsčiau ginčytis – ar saujelė muzikos konservatorijos studentų ir jų tėvai tinkamai atspindi tą įvairovę? Ar užuot varinėjus personažus nuo Aukščiausios Tarybos rūmų (dabartiniai Seimo rūmai) iki Televizijos bokšto ir atgal, ir vėl tuo pačiu maršrutu, tik dabar jau su kitais, nevertėjo skirtingus personažus susieti su skirtingomis vietomis ir taip plėtoti jų siužetines linijas. Galima būtų pafantazuoti ir pasiūlyti kiek kitokį personažų spektrą, pvz.: jaunimas prie Televizijos bokšto, pagyvenęs Aukščiausiosios Tarybos narys, televizijos darbuotoja (kodėl gi ne – Eglės Bučelytės prototipas?), ligoninės gydytojas, tarp šimtų atvežtų sužeistųjų randantis savo artimą žmogų? Būtų išvengta nereikalingo blaškymosi ir personažų vienodumo.

Vaizduojama situacija nė kiek neatitinka laikmečio dvasios, kai vyravo solidarumas ir patriotiškumas, kai laisvė buvo visų mintyse ir širdyse. Ar tą matome filme? Ne. Matome uždarų, susvetimėjusių, vienas kito vengiančių žmonių visuomenę. Neatspindėtas ir poreikio ginti šalies laisvę visuotinumas – atrodo, kad vykti budėti prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos – kelių pramuštgalvių vaikėzų ar vieno marazmatiško senolio užgaidos. Be to, nors detalėms ir buvo skirtas nemažas dėmesys, vis tik pasitaikė anachronizmų – to, ko tik tik iš Sovietų sąjungos gniaužtų išsivadavusioje Lietuvoje 1991 m. dar tikrai nebuvo.

Kitas labai kliūvantis dalykas – akivaizdu, kad scenarijų rašė pats režisierius. T. y. scenarijus greičiausiai buvo rašomas anglų kalba, o tik paskui pažodžiui, nepasikonsultavus su kalbos specialistais, verčiamas į lietuvių kalbą. Kodėl kyla toks įtarimas? Filmo personažai kalba taip, kaip mes paprastai nekalbame. Tiesioginėm literatūrinėm frazėm, anglų kalbai būdingom formuluotėm. Na kada paskutinį kartą kam nors sakėt „Ar tu proto netekai?“? Ir laikmetis visai čia ne prie ko. Dirbtinės kalbos įspūdį dar labiau sustiprina kalbėjimas lozungais, nenatūraliomis frazėmis, kurios nieko neįtikina.

Metant dar vieną akmenį į scenaristo daržą, reikia pridurti, kad kai kurios scenos pritemptos ir absurdiškos, o kartais pasileidžiama į tokį saldų banalumą, kad net šleikštu. Na, vienai veikėjai prasideda sąrėmiai (bet juk dar visos dvi savaitės iki nėštumo pabaigos!), o šalia rymantis senolis leidžiasi pasakoti apie savo tremtį Sibire ir tris partizanus brolius.

Neįtikina ir vaidyba. Nors lietuvių aktoriai ypač dažnai sulaukia pastabų dėl nenatūralios, perspaustos, teatrinės vaidybos, kuri gal ir tinkama teatro scenai, bet tik ne kino ekranui. Tačiau akivaizdu, kad jokių išvadų iš to nedaroma: kritikai loja, o tragiškos vaidybos karavanas važiuoja toliau. Atvirai sakant, tokios medinės vaidybos dar neteko matyti. Pranoko visus ligšiolinius lietuvių filmus. Blogiausia – kad tai taikytina visiems be išimties filme pasirodžiusiems aktoriams. Visiems. Todėl nenuostabu, kad kuriami personažai visiškai paviršutiniški, neišsiskiriantys ir vienodi. Neįtikinantys ir neįdomūs.

Filmo vaizdo montažas tinkamas tik televizijos publicistikos laidoms. Nuolat atsirandantys užrašai ir paaiškinimai, kai ir taip daugiau mažiau viskas aišku, rodo kūrėjų nepasitikėjimą žiūrovais bei nereikalingai skaldo filmą. Juostoje, beje, panaudota nemažai autentiškos archyvinės dokumentinės medžiagos. T. y. buvęs dokumentalistas R. Mullanas panaudojo panašią filmo techniką, kokią galėjome matyti čiliečių filme „Ne“ („No“, 2012 m., rež. Pablo Larraín), atkuriančiam 1988 m. Augusto Pinochetto referendumo rinkiminę kampaniją, kuomet autentiškos archyvinės medžiagos intarpai derinami su vaidybiniais epizodais. Deja, tenka pripažinti, kad būtent archyvinė dokumentika tampa įdomiausia ir paveikiausia filmo dalimi. Tačiau norint ją galima pasižiūrėti ir nebūtinai šitame filme. Garso montažas – šiaip sau. Pvz., visiškai neįmanoma suprasti, ką dainuoja operos „Pilėnai“ solistas. Dainas, kurias personažai su tūkstantine minia dainuoja prie Aukščiausiosios tarybos ir Televizijos bokšto, atlieka choras „Sakalas“ – tačiau tai ir skamba tik kaip 20 – 30 žmonių, o ne minios balsai. Nors, kita vertus, kaip atskleidė filmo prodiuseris, ir tos minios buvo ne kažin kiek – vieną dieną į masinės scenos filmavimą atėjo net… šeši žmonės.

Taigi, jei netikėjote lietuviško kino renesansu ir buvote tvirtai įsitikinę, kad lietuviškas kinas pasiekė giliausią koks tik begali būti dugną ir jau blogiau būti negali, „Mes dainuosim“ jums įrodys, kad klystate. Gali. Tad belieka šį visiškai nevykusį R. Mullano bandymą, neatleistinai neišnaudojusį dėkingos ir tikrai įdomios istorinės medžiagos, apdangstytą pseudopatriotiniais lozungais, bet visiškai neperteikiantį vaizduojamo laikotarpio tikrosios atmosferos, nurašyti į eilinių lietuviško kino nesėkmių sąrašą, bei tikėtis, kad kitais metais nei per birželio 14-ąją, nei per liepos 31-ąją, nei per rugpjūčio 23-iąją panašaus akibrokšto nesulauksime.

3.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
1.0
Režisūra
2.0
Kinematografija
4.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
1.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. cmokis / 2015 sausio 15

    apzvalgynykas sasiot

  2. Tomas / 2015 sausio 16

    labai kategoriska nuomone, kai kurie aktoriai pasirode puikiai, atsizvelgiant i scenariju. zinoma scenarijus slubuoja, nemazai minusu, bet kritikes nuomone nera objektyvi. siulau nesusireiksminti

  3. Viktė / 2015 sausio 16

    Kurių konkrečiai aktorių vaidyba šiame filme buvo verta Oskaro, jūsų lanksčia nuomone, Tomai objektyvusis?

  4. Tomas / 2015 sausio 17

    Niekas nekalba apie oskarus, bet vertinti vienetu visu aktoriu pasirodymus, kurie yra netolygus, – mazu maziausiai neteisinga.

  5. Viktė / 2015 sausio 18

    Tai lygiai taip pat neteisinga visų aktorių pasirodymą bendrai vertinti 10 balų, 9, 8… Iš viso neteisinga vertinti balais, nes tai – neįvertinama ir nepamatuojama… O arčiausiai to „neįvertinamo ir nepamatuojamo“ šįkart buvo vienetas.

  6. Tomas / 2015 sausio 18

    Na as keliu aktoriu vietoje isizeisciau, nes mane asmeniskai ju vaidyba paliete. Tik tiek. Geros dienos 🙂

  7. Viktė / 2015 sausio 20

    Kaip gerai, kad jūs ne aktorius! Ir kaip gerai, kad aktorių vaidyba vertinama ne pagal tai, ar asmeniškai jus „palietė“.

  8. Tomas / 2015 sausio 20

    o pagal ka vertinama aktoriu vaidyba? kokie yra kriterijai?

  9. Chilli / 2015 sausio 20

    Kaip nebūtų keista galiu pilnai sutikti su recencijos autorium.

  10. Išprotėjau / 2015 sausio 22

    Aš irgi sutinku, kad filmo kokybė, vaidybos kokybės, muzikinio takelio kokybė bei kitos kokybės vertinamos pagal tai, ar „išspaudė ašarą“ (y)

  11. Išprotėjau / 2015 sausio 22

    Ir net prastai suvaidinęs aktorius įsižeistų, jei kas nors pasakytų, kad jis suvaidino prastai. Negatyvūs atsiliepimai visad žeidžia. Recenzijos autorė dabar įsižeidė, nes jos recenzija pavadinta neobjektyvia (apie tai sprendžiu iš argumentų ad hominem). Nors iš tiesų nuomonė negali būti objektyvi, niekada. Juk ją reiškia subjektas. Objektyvūs būna tik faktai, statistikos. Be abejo, žinant tam tikrus kriterijus, kurie dėl kalbos netobulumo dažnai sunkiai įvardijami, labiau – tik nujaučiami, bet kokiu atveju, žinant kriterijus, galima siekti kuo labiau priartėti prie objektyvumo. Mane ši recenzija įtikino – dėl sklandžios kalbos, rašymo stiliaus, užtikrintai reiškiamos nuomonės. Todėl į filmą neisiu, nenoriu pamatyt, ką išdarinėja iš tokios skaudžios temos. Žinant, jog šį filmą kūrė tas pats žmogus, kuris kūrė „Laiškus Sofijai“, jau galima nujausti, kad nieko gero nebus: „Laiškai Sofijai“ buvo verksminga ir realybės faktus ignoruojanti, iškraipanti drama. Na o pasidairius plačiau, daugiau pasiklausius, kaip žmonės vertina filmą „Mes dainuosim“, matyti, kad vertina prastai. Tai gal recenzijos autorė ne taip ir nutolo nuo to, ką būtų galima pavadinti objektyviu vertinimu?

  12. Buves / 2015 vasario 2

    Sutinku su kritika, jauciasi, kad ne lietuvis rezisierius. Del vaidybos susilaikau, bet nepatiko tai, kad filme bandoma parodyti, kad vos ne puse tam pasipriesinimui buvo abejingu. Cia jau izvelgiu kremliaus propagandos seseli. Labai tikiuosi, kad klystu.

  13. wrong / 2015 spalio 27

    Daugmaž viskas teisinga, išskyrus pastebėjimą kad visi aktoriai vaidino vienodai blogai. Tai yra visiška kvailystė, rodanti kad ši apžvalga buvo rašoma gerokai atmestinai ir pakankamai neįsigilanant į tai, kas galbūt autorei pasirodė nesvarbu, nes vistiek filmas blogas, o tada jame viskas blogai. Apie aktorių vaidybą neparašyta praktiškai nieko, apsiribota tik vaizdžia hiperbolizacija ,,medinė vaidyba“ – o tai jau laisvė įsivaizduoti kaip kam patinka. Kaip jau parašiau pirmame sakinyje – daugelis dalykų čia yra teisingi, filmas gavosi prastas ar net labai, tačiau viskas išdėstyta gana paviršutiniškai ir pernelyg kategoriškai – tuo ir skiriasi ši mėgėjiška apžvalga nuo tokios, kurią parašytų profesionalas. Vienas dalykas kurį pats pridėčiau – manau, kad archyviniai kadrai viską sugadino dar labiau – jų visiškai nereikėjo, nes tai kaip jie panaudoti šiame filme yra pats blogiausias pavyzdys. Autentiškų vaizdų naudojimas vaidybiniuose filmuose yra rizikingas reikalas, nes labai lengvai galima viską sugadinti, naudojant juos ne tinkamoje vietoje, arba tiesiog per daug. Komentaruose teko skaityti kad kai kuriuos žiūrovus šis filmas sujaudino, paveikė, pravirkdė. Negaliu to įsivaizduoti, man tai nepaliko jokio jausmo, palyginimui su dokumentiniais filmais, kur vaizdo autentiškumas tikrai veikia. Beje, ne visi prisimena kad filmas kurtas visų pirma užsienio žiūrovui, kad pasaulis sužinotų apie tokį neseną mūsų istorijos puslapį – čia galima spėlioti kaip jisai priiimtų tokį filmą….