Ponai ir ponios, susipažinkite – Kerė Pilbė! Tai jausminga juosta apie merginą, kuri dėl savo intelekto buvo – norom nenorom – priversta įžengti į suaugusiųjų pasaulio atmosferą. Ir įžengti kur kas anksčiau nei įžengia – o kartais net ir neįžengia – suaugusiojo statusą turintys asmenys. Būdama tik keturiolikos, ji įstoja į Harvardo universitetą ir dar paauglystėje tiesiog peršokusi esmingiausią žmogaus laipsnišką formavimosi etapą – viršydama visas savo amžiui būdingas intelektines normas – Pilbė bando susigaudyti „standartinės“ moralės, socialumo, seksualumo ir vertybių chaose.
Tai filmas, kurį žiūrėdamas, ir pats atstovaudamas šiai charakterio kategorijai, vienareikšmiškai jaučiausi be galo susaistytas tiek su siužetu, tiek ir su pačia Pilbe. Mat aš kalbu apie tai, jog čia viskas fiksuojama absoliučios introvertės akimis. Todėl šiame filme negalėjau jaustis niekaip kitaip, kaip tik tinkamai. Ir ta griežto racionalizmo prizmė, per kurią ji viską filtruoja savo išskirtiniu intelektu, sukuria dar didesnį charakterio komplikuotumą.
Taigi siužetiškai filmas suręstas tikrai nepaprastai kokybiškai. Čia puikiai sukuriama paviršutiniškoje visuomenėje per didelio intelekto įkalinta persona. Ir, kai dažniausiai yra priimta manyti, jog tik per mažas IQ sukelia problemas dėl pilnavertės adaptacijos visuomenėje, šioje juostoje parodoma kita paveikslo pusė – kaip viską stipriai apsunkina per didelis IQ ir tuo labiau – dar paauglės statuso suvaržytomis aplinkybėmis. Tad filmas intelektualiai labai puikiai subalansuotas. Siužete tikrai ryškiai sukurtas jauno žmogaus pasimetimas pasaulyje, kuriame ji turi viską kvestionuoti.
Tikriausiai net nereikia nei sakyti, jog esmingiausia šio filmo dalis – scenarijus. Čia vyksta be galo daug sudėtingai paprastų pokalbių, kai tiesiog seki veikėjų mintis ir supranti, kaip, rodos, paprasčiausi dalykai gali būti tokie sudėtingi, ir atvirkščiai. Filme nuolatos bandoma rasti kompromisą visoms aptariamoms temoms. Jaučiama, kaip bandoma sukalibruoti per didelį merginos intelektą, kad ji galėtų jaustis kiek adaptyviau, iš pažiūros, visiškai nuoseklioje visuomenėje. Taigi apibendrinant, galima pasakyti, jog visas šis projektas yra būtent didžiulė gyvenimo analizavimo studija, kuri iš esmės realizuojama pačiu universaliausiu būdu – pokalbiu.
Norėčiau paminėti ir pačią veikėją – Pilbę. Ją įkūnijusi aktorė Bel Powel, kuriai neseniai suėjo 25 metai, tiesiog nuostabiai sukūrė devyniolikmetės personažę. Ji suformavo visiškai sutrikusią merginą, kuri daugiau nei įtaigiai – tiek savo išvaizda, tiek ir mentalinio amžiaus atžvilgiu – bando rasti savo vietą po visų saule. Ji jausminga, susierzinusi, analitiška ir kiek kurioziška… Ir ji tikrai puiki!
Filmo techninė pusė taipogi labai tvarkinga. Puikus kameros darbas, puikiai subalansuotas filmo montažas, tikslingai priderintas garso takelis, kuris maloniai papildo filmo atmosferą.
Tad reziumuodamas galiu paraginti, jog šis filmas ne tik apie kažkokią jauną merginą su keistomis problemomis. Šis filmas tinka puikiai norint suprasti, kaip jaučiasi introvertai, viską nuolatos tiesiog permąstydami automatiniu rėžimu. Patiems introvertams, bent jau man, tai tiesiog daugiau nei filmas savotiškai introspekcijai. Ir, kas be ko, jeigu šiuo metu tiesiog ilgitės be galo brandžių ir charimaztiškų pokalbių, šis filmas – viskas, ko Jums dabar reikia.
